Motiejus Valančius – istorikas

Motiejaus Valančiaus svarbiausias istorinis veikalas „Žemaičių vyskupystė“ išleistas net triskart ir laikomas chrestomatine Lietuvos istorijos knyga. Praktiškai visi vyskupo rankraščiai buvo paskelbti ir šiuo požiūriu jam labiau pasisekė nei amžininkui Simonui Daukantui, kurio didelė dalis istorinių studijų liko rankraštiniame variante.

Vyskupas iš to laikotarpio istorikų išsiskyrė objektyvumu. Savo veikaluose stengėsi likti nešališkas, vengė didelių istorinių faktų komentarų, jausmų demonstravimo, kas ypač būdinga jau minėtam Simono Daukantui.
Motiejus Valančius savo darbais iš visuomenės norėjo istorinės savivokos, padedančios įterpti ar ištirpinti individualiąją egzistenciją kolektyvinio, atskiro ar net dvasiškai suverenaus tautos fenomeno laike. Išlikę laiškai bei prisiminimai liudija, jos Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ darė nemažą poveikį plačiajai publikai, formavo tam tikrus stereotipinius orientyrus, supažindino su lietuvių ir kitų tautų istorija.
Vyskupas nepaliko žymesnių išrašų iš archyvų, nepanaudotų aktų nuorašų. Tikėtina, kad jis visą surinktą informaciją panaudojo savo knygose ir nesiekė toliau vykdyti archeografinio darbo.
Motiejus Valančius buvo ne tik „plunksnos“ žmogus, bet mokėjo ir gyvai mokyti jaunuomenę istorijos. Tai liudija kad ir prof. A. Ugianskio laiško ištrauka: Dar ir dabar gerai atsimenu kaip, Šviesiausiasis vyskupe, per pamokas dėstėte reformacijos skverbimąsi į Lenkiją ir Lietuvą, nors netiesiogiai stengdamiesi priminti apie lenkų intrigas, kurie ieškojo Lietuvos pražūties, ir kaip jie išdavikai Lietuvos gynėjus, pvz. Radvilas, persekiojo ir net nuodijo <...> nors tuomet Lietuva jau nebegalėjo pakilti ligi tokios galybės, kokia buvo prie Vytauto, iš kurio lenkai atėmė karaliaus vainiką ir jį patį į kapus nuvarė...
„Žemaičių vyskupystė“ buvo išversta į lenkų kalbą, todėl sulaukė platesnės auditorijos dėmesio. Apie šį Motiejaus Valančiaus veikalą savo mintis yra išdėstę ne tik Lietuvos istorikai, bet ir lenkų mokslininkai. Pastarieji, išanalizavę veikalą, daro išvadą, jog jis yra svarus, mokslinis, pirminiais šaltiniais paremtas pasakojimas, neprarandantis savo mokslinės vertės vien dėl to, kad daugelis archyvinių šaltinių, kuriais vyskupas galėjo pasinaudoti, jau nebepasiekiami tyrinėtojams.
Dabartiniai istorikai dar daugiau įžvelgė Motiejaus Valančiaus istorinių tyrinėjimų privalumų. Vienas tokių būtų kritiškas vyskupo požiūris į katalikų bažnyčios praeitį, neiškreiptas romantinių ir konfesinių tendencijų.
Yra manančių, kad Motiejaus Valančiaus istorinių tekstų rašymo stilius per daug paprastas, nemoksliškas, kartais net naivus. Tačiau visada pravartu prisiminti, jog tuo laikotarpiu dar nebuvo susiformulavusi lietuvių bendrinė kalba, o ką jau kalbėti apie mokslinį stilių, specifinius terminus. Be to, vyskupo veikalai skirti kuo platesniam ratui žmonių. Moksliškos kalbos tikrai nebūtų supratę didžioji tuometinės visuomenės dalis, kuri tebuvo pasiekusi elementarų išsimokslinimo lygį.
Be „Žemaičių vyskupystės“ Motiejus Valančius yra parašęs keletą istorinės tematikos brošiūrėlių, daug vertingos informacijos išliko jo užrašuose, rankraščiuose. Vyskupas rūpinosi senovinių raštų apsauga, tvarkė vyskupijos archyvus ir suvokė senovės paveldo svarbą ateities laikams.

Literatūra ir šaltiniai:

  1. RUŠKA, Antanas. Stambiausios studijos apie M. Valančių. Klaipėda, 2002, vasario 26, p. 13.
  2. PACEVIČIUS, Arvydas. Asmeninė Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus biblioteka. Informacijos mokslai: mokslo darbai, 2002, Nr. 20, p. 106-112.
  3. GENZELIS, Bronius. Motiejus Valančius – politikas. Darbai ir dienos: XIX amžiaus akiračiai, 2001, Nr. 28, p. 201-204.
  4. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Motiejus Valančius – istorikas. Akiračiai, 2001, Nr. 8, p. 4–5.
  5. MARTINKUS, Pranas. Lietuvos pasididžiavimas. Klaipėda, 2001, vasario 28, p. 1–2.
  6. IVINSKIS, Antanas. Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui – 200. Kalvotoji Žemaitija, 2001, birželio 28, p. 5.
  7. ZABORSKAITĖ, Vanda. Tarp modernėjančios visuomenės galimybių. Metai, 2001, Nr. 2, p. 99–110.
  8. ROMANAITĖ, Danutė. Žemaičių Didysis... Žemaičių žemė, 2001, Nr. 1, p. 8–9.
  9. MERKYS, Vytautas. Vyskupo Motiejaus Valančiaus kelionės. Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr. 2, p. 4–7.
  10. ŠIMKUTĖ–MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Tradicinis M. Valančiaus didaktinių apsakymų modelis. Gimtais žodis, 1991, Nr. 4, p. 14–18.
  11. KAŠYS, Juozas. Motiejus Valančius – Lietuvos švietėjas. Šiaurės Lietuva, 1991, p. 52–55.
  12. JATULIS, Paulius. Motiejus Valančius – idealus vyskupas. Kultūros barai, 1991, Nr. 2, p. 59–62.
  13. TONKŪNAS, Juozas. Motiejus Valančius – tautos blaivintojas. Kultūros barai, 1989, Nr. 12, p. 48–51.
  14. RAVICKIENĖ, E. Motiejus Valančius – blaivybės skleidėjas. Švyturys, 1989, vasario 21, p. 3.