Kaukėnienė Leokadija

Gimė 1930 metų gegužės 22 dieną Černakiškės kaime, Tverečiaus valsčiuje, Švenčionių apskrityje.

Tautodailininkė.

Leokadija Kaukėnienė
Leokadija Kaukėnienė [1]

Baigė pradžios mokyklą [1]. Nuo trečios klasės buvo privalu lankyti lenkišką mokyklą, tačiau popiet pas juos ateidavo mokytojas iš Lietuvos. Mat, riba tarp Lietuvos ir Lenkijos ėjo netoli kaimo [2].

1945 m. kartu su seneliais, mama, broliais buvo ištremta į Permę (Rusija), miškų pramonės sritį. Mamai susižeidus dirbant miške, vaikai pateko į vaikų namus. 1946 m. jie buvo grąžinti į Lietuvą ir apgyvendinti vaikų namuose [3].

Vaikus globoti pasiėmė dėdė, o grįžus vyresniam broliui iš kariuomenės, vaikai sugrįžo į savo namus [2]. Kadangi Leokadija buvo vyriausia iš vaikų, jai teko prižiūrėti mažuosius brolius. Motina bandė bėgti į Lietuvą, tačiau buvo pagauta, teista ir vėl grąžinta į tremties vietą [4]. Leokadija leido mažuosius brolius į mokslus [2]. Ji ir pati norėjo mokytis, deja, nebuvo sąlygų. Pavyko įgyti siuvėjos specialybę. Gerai sekėsi, važinėjo po kaimus, siuvo šeimoms. 1952 m., mamos prašymu, su broliais išvažiavo pas ją į Rusiją. Ten ištekėjo už likimo draugo Jono Kaukėno. 1958 m. buvo reabilituoti, po penkerių metų grįžo į Lietuvą [3].

1963 m. atvažiavusi į Kretingą, niekaip nesisekė rasti darbo [3]. Susipažinusi su Stanislava Babrauskiene, pradėjo siūti jos megztinius. Greitai pati ėmė kurti jų naujus modelius. Pajuto savyje kūrybos geismą, pamatė, kur gali išreikšti save [5]. Su megztiniais dalyvaudavo įvairiose parodose [3].

1968 m. buvo priimta į liaudies meno draugiją. Mezgė rankomis ir mašina, visa atsiduodama tam darbui. Atėjo apdovanojimai, jos darbai buvo atrenkami į parodas, pasiekė ir Maskvą [5]. 1969-1990 m. dirbo Klaipėdos Dailės kombinate mezgėja, kūrė etalonus [1]. 1969 m. buvo suteiktas tautodailininkės vardas [3].

Ji rengia savo asmenines parodas, dalyvauja Politinių kalinių ir tremtinių draugijos veikloje, dainuoja Kultūros centro tremtinių chore. Lanko parapijoje veikiančius: onkologinių ligonių grupę, „Gyvojo rožančiaus“ būrelį, yra „Marijos legiono“ narė, bendrauja su Padvarių pensionato globotiniais [2].

Pirmąją darbų parodą surengė 60-mečio proga. Su savo mezginiais yra dalyvavusi daugybėje parodų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų [3]. Pirmąjį tremties darbelį – įrėmintą Vytį – tebesaugo ir šiandien [5]. Darbai atlikti kruopščiai, su dideliu išmanymu. Kiek jų sukūrė – nesuskaičiuotų [4]. Apdovanota Klaipėdos „Dailės“ kombinato, Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyriaus, Kretingos kraštotyros muziejaus, Lietuvos meno draugijos prezidiumo – visų apdovanota už kūrybinę veiklą, už kūrybinį potencialą, kuris leido jai varžytis su geriausiomis Lietuvos mezgėjomis [6].

Bibliografija:

  1. [Leokadijos Kaukėnienės atsakymas į Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parengtą  anketą elektroniniam leidiniui „Kretingos personalijų žinynas“]. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos bibliografijos-informacijos sektoriaus kraštotyros fondas, 2008, 1 lap. Nuotr.
  2. BENIUŠIENĖ, Irena. Išsaugojo meilę ir pagarbą tautiniam kostiumui. Pajūrio naujienos, 2006, kovo 10, p. 1, 2.
  3. STONKUVIENĖ, Laima. Gyvenimas, apvainikuotas tikėjimo žiedais. Švyturys, 2005, gegužės 28, p. 5.
  4. KUKLYS, Algis. Likimai: mūsų kraštiečiai. Klaipėda: Druka, 2003, p. 189-190. ISBN 9986-848-35-0.
  5. ŠERNAS, Pranciškus. Nevystančios rožės. Klaipėda, 1997, rugsėjo 27, p. 11.
  6. ŠERNAS, Pranciškus. Kūryba – ne vienspalvė diena. Klaipėda: P. Šerno leidykla, 1997, p. 347-358. ISBN 9986-9086-7052-1-4.

Parengė Birutė Naujokaitienė, 2008