Nagevičius–Nagius Vladas

Gimė 1881 metais birželio 17 dieną Kretingoje.

Mirė 1954 metų rugsėjo 15 dieną Klivlende JAV, palaidotas Kretingoje.

Gydytojas, generolas, visuomenės ir valstybės veikėjas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas.


Vladas  Nagevičius–Nagius [1].

Gimė žemaičių bajorų kilmės Kretingos muitinės tarnautojo šeimoje. Motina Kretingoje turėjo savo knygynėlį. Šeimoje augo dar dvi seserys, kurios mirė vaikystėje. Tėvo neteko vos gimęs, Vladą užaugino ir į mokslus išleido viena motina [2].

Mokėsi Kretingos gimnazijoje, bendraamžių tarpe platino draudžiamas knygas [2], vėliau mokėsi Palangos progimnazijoje, už katalikiškas pažiūras iš jos pašalintas. Baigė Rygos Aleksandro gimnaziją. 1904 m. Sankt Peterburge baigė archeologijos institutą, o 1910 m. –  Sankt Peterburgo karo medicinos akademiją.

1905 m. Vladas Nagevičius dalyvavo revoliucijos įvykiuose. Už tai buvo kalinamas Šiauliuose, Kaune. Jį užtarė akademikas I. Pavlovas, ir vaikinas buvo paleistas [3].

Vladas Nagevičius gavo archeologo išsilavinimą. Įsijungė į mokslinę veiklą. Būdamas Sankt Peterburgo Archeologijos instituto nariu, Archeologijos komisijos pavedimu jis pradėjo savo gimtinės apylinkių archeologijos paminklų tyrimą. Kasinėjo netoli Palangos esantį Kiauleikių kapinyną. Tyrimų rezultatus apibendrino straipsniuose. Taip pat archeologinius tyrinėjimus vykdė  Kretingos apylinkėse, gretimuose kaimuose (Pryšmančiuose, Kiauleikiuose, Kartenoje, Įpiltyje [2]). Kai kuriuos darbų apibendrinimus rašė jau tarnaudamas kariniame laivyne [4, 5, 6].

Baigęs Karo medicinos akademiją, Vladas Nagevičius buvo paskirtas karo laivyno gydytoju – tarnavo Baltijos, Juodosios jūros laivynuose. 1917 m. Sankt Peterburgo seime atstovavo Helsinkio lietuviams. 1918 m. apsigyveno Vilniuje ir dar intensyviau pasinėrė į politinę visuomeninę veiklą [6].

Generolas Vladas Nagevičius nemažai nuveikė reguliuojant lietuvių ir baltarusių santykius, Liepojoje įsteigė lietuvių draugiją. 1918 m. aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos kariuomenę, lapkričio 23 d. tapo pirmuoju jos gydytoju savanoriu. 1919 m. paskirtas Sanitarijos viršininku, fronte suformavo keturis skrajojančius sanitarijos būrius, įsteigė gailestingųjų seserų kursus. 1920 m. gegužės 14 d. gavo generolo leitenanto laipsnį [2].

Netoli Babtų, Nevėžio pakrantėje kaip savanoris gavo Babtyno (Žemaitkiemio) dvaro centrą, kuriuo daugiausiai rūpinosi jo žmona Veronika Baronaitė. Dvaras garsėjo pavyzdingumu ir lietuviškų tradicijų puoselėjimu [2].

Įkūrė Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugiją (joje aktyviai dalyvavo žmona Veronika), komitetą Kauno invalidams šelpti (pats jam vadovavo apie 20 metų). Rūpinosi ne tik sužeistų karių gydymu, protezais, bet ir įsteigė dirbtuves, kuriose jie galėjo mokytis amatų. Iš karo invalidų subūrė pučiamųjų orkestrą ir Karo muziejaus garbės sargybą. Įsteigė Karo medicinos akademijos lietuvių medikų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, Lietuvos karininkų ramovę, rūpinosi jos rūmų statyba Kaune. Įkūrė gyvūnų globos draugiją, Lietuvai pagražinti draugiją, lietuvių-suomių ir latvių-lietuvių draugijas. 1923 m. įsteigė Jūrininkų mokyklą, Lietuvos jūrininkų sąjungą, buvo jos pirmininkas. 1922 m. išrinktas ką tik įsteigtos sporto sąjungos pirmininku [2].

Ypač daug pastangų Vladas Nagevičius skyrė Karo muziejaus Kaune steigimui. Generolo vadovaujama iniciatyvinė grupė jį atidarė 1921 m. vasario mėn. Iki pat 1940 m. muziejaus direktoriumi buvo Vladas Nagevičius [6]. Nacių okupacijos metu V. Nagevičius gelbėjo muziejaus vertybes nuo sunaikinimo, stengėsi gauti leidimą viešai švęsti Vasario 16-ąją [2].

Visą laiką bendradarbiavo su spauda, rašė straipsnius. Vadovavo Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos skyriui. Atstovavo Lietuvai karo medicinos kongresuose [7].

1940 m. buvo panaikintos lietuviškos organizacijos, iš V. Nagevičiaus atimtos visos turėtos pareigos. Kilus Vokietijos–SSRS karui V. Nagevičius buvo antisovietinio pasipriešinimo organizacijos Lietuvių aktyvistų fondo (LAF) Kauno štabo patarėju, kartu su kitais LAF atstovais pasirašė memorandumą „Apie Lietuvos būklę pradėjus veikti vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje“ [2].

Iš Lietuvos generolas Vladas Nagevičius išvyko 1944 m., artėjant Raudonajai armijai, apsigyveno Vorarlbergo (Vorarlberg [Forarlberg]) lietuvių pabėgėlių stovykloje. 1949 m. emigravo į JAV, Ohajo valstiją [2], apsistojo Klivlende [8].

Vladas Nagevičius buvo aukštas (apie 190 cm), tvirtos sveikatos, geras oratorius, nepaprastai inteligentiškas, tolerantiškas, eruditas, labai plačių pažiūrų, demonstravo pagarbą moteriai, turėto tvirtas dorovės ir garbės nuostatas, kartą dėl garbės įžeidimo žurnalistą buvo iškvietęs į dvikovą [2].

Generolo Vlado Nagevičiaus ir jo žmonos palaikai 1995 m. buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti generolo gimtinėje – Kretingoje [9], senosiose parapijos kapinėse, kur palaidota ir visa Nagevičių šeima. Kauno skyriaus Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai rašė projektus ir rinko lėšas, kad kapavietė būtų deramai sutvarkyta [2].

Bibliografija:

  1. Lietuvių enciklopedija. T. XIX. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1959, p. 478-480. 
  2. MILINIENĖ, Andromeda. Kretingiškis Vladas Nagevičius. Neatiduota duoklė. Vakarų ekspresas, 2016, gegužės 21, p. 17.
  3. ŽIČKUVIENĖ, Adelė. Lietuvos jūrininkų sąjungos įkūrėjui Vladui Nagiui-Nagevičiui atminti. Klaipėda, 1995, rugsėjo 15, p. 21.
  4. GEČAS, Steponas. Vladas Nagevičius. Mokslas ir gyvenimas, 1991, Nr. 7.
  5. KANARSKAS, Julius. „Generolo V. Nagevičiaus gyvenimas ir veikla“. Švyturys, 1996, vasario 3, p. 6.
  6. RINKEVIČIŪTĖ, Kristina. Generolą Vladą Nagevičių prisimenant. Švyturys, 1995, rugsėjo 13, p.2.
  7. RINKEVIČIŪTĖ, Kristina. Generolą Vladą Nagevičių prisimenant. Švyturys, 1995, rugsėjo 20, p.2.
  8. KANARSKAS, Julius. Parodoje – generolo V. Nagevičiaus gyvenimas ir veikla. Pajūrio naujienos, 1999, kovo 15, p. 7.
  9. PETRAITIENĖ, Stanislava. Generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus ir jo žmonos Veronikos Nagevičienės palaikus priglaudė gimtoji žemė. Švyturys, 1995, rugsėjo 13, p. 1, 4.

Parengė Erika Kazlauskienė, 2005; Jolanta Klietkutė, 2016