Bibliotekos darbo laikas I–IV (9:00–18:00), V (10:00–17:45), VI (9:00–12:00; 12:30–16:00),
VII (NEDIRBA). Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena.

Pasirinkite kalbą

SFbBox by enter-logic-seo.gr

Pabrėža Jurgis Sukurta: 2012 12 10 Atnaujinta: 2016 01 15

(TĖVAS AMBROZIJUS (AMBRAZIEJUS) PABRĖŽA OFM)

Gimė 1771 metais sausio 15 dieną Večių kaime, Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje.

Mirė 1849 metų spalio 30 dieną Kretingoje, čia ir palaidotas.

Kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XIX amžiaus švietėjų.

Pabreza Jurgis foto J Klietkutes

Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos biustas, remiantis žmonių pasakojimais, sukurtas Petro Kalendos 1970 m. [1]

Gimė Jono ir Rožės Baužinskaitės Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo 7 vaikai. Spėjama, kad tėvas buvo laisvas nuo baudžiavos, gal buvo bajoras, nes J. Pabrėža savo ryžtuose pasižada nesigirti savo kilme [2].

1785–1792 m. mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Vilniaus universitete studijavo gamtos mokslus, istoriją, mediciną, botaniką, chemiją, teisę ir teologijos dalykus, išmoko aštuonias kalbas. Mokslų nebaigė įsitraukęs į Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą. Grįžęs į Žemaitiją, 1794 m. tapo Varnių kunigų seminarijos klieriku, 1796 m. įšventintas į kunigus [1, 8].

Kunigavo daugelyje žemaičių krašto parapijų: Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Kretingoje, Kartenoje, Plungėje [4].

1816 m. gruodžio 7 d. įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų (tretininkų) ordiną, po metų iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo tėvo Ambroziejaus vardą [9]. Nežinia, kodėl J. Pabrėža į vienuolyną įstojo tik tretininku. Greičiausiai, norėjo turėti daugiau laiko botanikos studijoms ir žmonėms gydyti. Tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonų abitą, laikėsi vienuolinės tvarkos, naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir patys būti jais renkami. Pabrėžai tiko „kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur jo nekilnotų“ [10].

1821–1827 m. ėjo Kretingos vienuolyno pamokslininko pareigas, Kretingos gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, vėliau buvo paskirtas gimnazijos kapelionu [1, 3]. J. Pabrėžos pamokslų klausydavo minios žmonių. Jie parašyti žemaičių tarme, spaudai parengti keli rinkiniai, apie 250 pamokslų [9].

Daug keliavo – rinko istorinę, etnografinę medžiagą, botanikos eksponatus. Visoje Žemaitijoje buvo pagarsėjęs kaip puikus pamokslininkas. Savo kalbas jis atsakingai ruošdavo, remdavosi Biblijos tekstais, mintis pagrįsdavo istoriniais, etnografiniais faktais [3].

Jurgis Pabrėža nusipelnė Lietuvos mokslui parengdamas apie 50 darbų botanikos tema, tarp jų 1000 puslapių rankraštinį darbą „Taislius Auguminis“ („Augalų sistema“) lietuvių–žemaičių kalba. Jame, be vadovėlinės botanikos dalies, randami išsamūs Žemaitijos floros aprašymai (apibūdinti 643 augalai) [3, 6]. Pats autorius rinko pinigus šiam rankraščiui išleisti, tačiau publikuotas jis buvo tik 1900 m. Amerikoje. Jurgis Pabrėža pirmasis sukūrė žemaitišką botanikos terminologiją [6]. Apie 1829 m. sudarė lotynų–lietuvių kalbų botanikos žodyną, augalų morfologijos lietuvių terminų žodyną. Surinko herbariumą (apie 800 augalų rūšių) [7].

Nemažiau svarbus Pabrėžos darbas yra jo lietuviškas 166 puslapių geografijos vadovėlis, kuriame jis pirmasis sukūrė lietuviškus geografinius terminus. Vadovėlis parašytas apie 1825 m. šiaurės žemaičių (kretingiškių) tarme [1].

Be visa ko, Jurgis Pabrėža gydydavo žmones. Iš viso yra išlikę 17 jo rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai, gydymas [5]. Taikomosios botanikos žinių, t.y. augalų panaudojimą medicinai, įgijo susipažinęs su Stanislovo–Bonifaco Jundzilo (1761–1841) knyga, išleista Vilniuje 1791 m. Vėliau, norėdamas pagilinti medicinos žinias, studijavo Štiorko „Sistematinę praktiškąją mediciną“, Sirenijaus „Žolyną“, Kliuko „Augalų žodyną“, Jundzilo „Lietuvos augalų aprašymą pagal Linėjaus sistemą“, Strumilos „Šiaurės sodus“ ir kt. Vilniaus universiteto prof. Volfgango padedamas, įsigijo Linėjaus, Šprengelio, Bliufo, Fingerhuto veikalus. Sunkiai įgytas žinias pranciškonų mokslininkas nuoširdžiai ir mielai atiduodavo pirmam pasitaikiusiam žmogui [1].

Jurgis Pabrėža talkino leidžiant istorinius veikalus, bendradarbiavo su Simonu Daukantu ir vyskupu Motiejumi Valančiumi. Pažymėtinas Tėvo Ambrozijaus folklorinis darbas. Simono Daukanto lietuvių liaudies dainų rinkinyje yra ir Pabrėžos užrašytos dvi liaudies dainos [1].

Yra likęs negausus Jurgio Pabrėžos literatūrinių veikalų palikimas. Ypač liaudies buvo pamėgti jo eilėraščiai, du iš jų dažnai sutinkami XIX a. mokykliniuose vadovėliuose. Jie laikomi to meto literatūros pavyzdžiu, tai – „Esu sau žmogelis“ ir „Apie pypkininką“ [1].

Jurgis Pabrėža sau rašė savotišką filosofinį veikalą „Ryžtai“, kuriame sistemindavo gyvenimo principus [8].

Studentaudamas J. Pabrėža tapė paveikslus. Yra išlikęs J. Pabrėžos pieštas Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslas, kurį jis laikė savo kambaryje, jam mirus, jį išsaugojo giminės [10]. V. Gidžiūnas pateikia 2-jų Pabrėžos tapytų paveikslų Mergelės Marijos ir šv. Antano Paduviečio nuotraukas [2].

Jurgio Pabrėžos atminimas įamžintas Kretingoje. Daugelis miesto gyventojų laiko tėvą Ambraziejų šventuoju, lanko jo kapą, meldžia jo užtarimo nuo ligų ir nelaimių. Broliai pranciškonai dar prieš karą ant kunigo kapo pastatė koplytėlę ir pradėjo rinkti medžiagą Jurgio Pabrėžos beatifikacijai. 1993 m. išleista pranciškono Tėvo Viktoro Gidžiūno parašyta monografija „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“. Tais pačiais metais priešais vienuolyną ir bažnyčią iškilo Jurgio Pabrėžos paminklas, kurio autorius – skulptorius A. Bosas. Žymaus kunigo vardu pavadinta gimnazija Kretingoje, prie jos stovi medžio paminklas Jurgiui Pabrėžai, mieste yra jo vardo gatvė [4, 6].

Bibliografija:

  1. Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos biustas, remiantis žmonių pasakojimais, sukurtas Petro Kalendos 1970 m. Fotografuota J. Klietkutės, 2016.
  2. GIDŽIŪNAS, Viktoras. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1993, p. 3.
  3. GYLIENĖ, Laima. Jurgis Pabrėža: švietėjiško darbo motyvai ir sąlygos. Žemaičių žemė, 2001, Nr.3, p. 14.
  4. KANARSKAS, Julius. Jurgis Pabrėža ir Kretinga. Švyturys, 2001, sausio 13, p. 5.
  5. POVILONIS, Juozas. Vienas iškiliausių žemaičių. Naujasis židinys, 1991, Nr. 1, p.19-23.
  6. TARVYDAS, Juozas. „Save užmiršdami, save atrandam“. Švyturys, 1991, sausio 23, p. 3.
  7. Pabrėža Jurgis. Iš Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius: Mokslas, 1981, t. 8, p. 395.
  8. ŽALYS, Aleksandras. Dvasinio ir visuomeninio gyvenimo švyturys. Klaipėda, 2001, kovo 31, p. 5.
  9. ARDAVIČIENĖ, Danutė, ŠIDLAUSKIENĖ, Vitalina. Mokslininkas, gydytojas, dvasininkas Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Respublika, 2014, balandžio 4, p. 10.
  10. GIDŽIŪNAS, Viktoras. Šv. Ambroziejus Pabrėža – šv. Pranciškaus dvasios sūnus. Aidai, 1976, Nr. 8, p. 362–369.

Parengė Erika Kazlauskienė, 2004; Lina Buikienė, 2009; Jolanta Klietkutė, 2015


KLIETKUTĖ, Jolanta. Jurgis Pabrėža OFS – gyvenimą atidavęs Dievo ir žmonių tarnystei“. Iš Bernardinai.lt [interaktyvus]. 2004–2015 VšĮ „Bernardinai.lt“ [žiūrėta 2016-01-15]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-15-jurgis-pabreza-ofs-gyvenima-atidaves-dievo-ir-zmoniu-tarnystei/139443>.


Renginiai

Turite klausimų?

Darbuotojams

El. paštas

Replica shoes