Pakalniškis Kazimieras

Gimė 1866 metais vasario 22 dieną Gedgaudžiuose, Kretingos rajone.

Mirė 1933 metais liepos 1 dieną Raudėnuose, Šiaulių rajone.

Prozininkas, publicistas, rašytojas, spaudos draudimo laikotarpio veikėjas, redaktorius, blaivybės propaguotojas, Telšių vyskupijos garbės kanauninkas, kunigas.

Pakalniskis Kazimieras
Kazimieras Pakalniškis [4]

Gimė pasiturinčių ūkininkų Antano ir Onos Domarkaitės Pakalniškių šeimoje. Dvejus metus mokėsi Mosėdžio pradžios mokykloje, apie 1880–1885 m. tėvai jį išsiuntė į Liepoją [4], kur keletą metų pas lietuvių gimnazistus mokėsi privačiai, išlaikė egzaminus į Liepojos Nikolajaus gimnazijos ketvirtą klasę [5], tačiau pasimokęs vieną pusmetį mokslus nutraukė [6].

1885 m. rudenį išvyko mokytis į Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją. Kadangi Peterburgo klimatas K. Pakalniškio sveikatai buvo netinkamas, 1886 m. persikėlė į Kauno Žemaičių kunigų seminarijos antrą kursą.

Būdamas trečiajame ir ketvirtajame kurse, K. Pakalniškis drauge su kitais klierikais vertė iš lenkų į lietuvių kalbą religinio turinio knygas. Knygos „Gyvenimas Iszganytojaus sviėto Vieszpaties musų Jezaus Kristaus. / Paraszytas pagal keturių evangelistų par szv. Prancziszkų Serafiszkąjį ir S. Bonaventurą bažnyczios daktarą, (Ant lietuviszko iszverstas pagal lenkiszko texto) / Vilniuje : kasztu Draugsaunario L. sunų – spaustuvėje Juozapo Zavadskio. 1879.“ vertimui K. Pakalniškis parašė prakalbą – tai buvo jo pirmasis literatūrinis darbas [4].

Studijuodamas ketvirtame kurse K. Pakalniškis susipažino su pirmakursiu Juozu Tumu–Vaižgantu ir abu iki mirties buvo geriausi bičiuliai [4].

1889 m. baigė Kauno kunigų seminariją [1], gruodžio pradžioje aukojo pirmąsias šv. Mišias Salantų parapijoje [4]. 1890 m. – vikaras Mosėdyje. Nuo 1893-ųjų buvo vikaru Akmenėje [1], 1898 m. – vikaru Teneniuose (Šilalės r.), 1899–1916 m. – Žvinglių (Šilalės r.) klebonas, 1916-ais perkeltas į Raudėnus (Šiaulių r.), kur klebonavo iki mirties [4]. 1927 m. tapo Telšų vyskupijos garbės kanauninku [1].

1889–1896 m. bendradarbiavo įkuriant (parašė įžanginį straipsnį pirmam numeriui), o 1891–1896 m. [4] redagavo laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1893–1896) [2]. 1890 m. beveik visi įžanginiai straipsniai rašyti K. Pakalniškio, pasirašant pirmuoju slapyvardžiu – Jurgis Šermunėlis [7]. Laikraštyje spausdino publicistinius straipsnius, smerkiančius rusinimo politiką, ginančius katalikybę ir lietuvybę. Vėliau daugiausia rašė didaktinę beletristiką. Prozinėje kūryboje vyravo to meto aktualios temos – apšvietos būtinybė, tautinės sąmonės budinimas, nutautėjimo persergėjimas, kunigijos vaidmuo ir pan. Raštų kalba tiesmukai paprasta, šiurkštoka, nevengiama vulgarizmų, stilizuotų svetimybių [2].

Seminarijoje K. Pakalniškis įgijo pakankamai filosofinių, teologinių ir liturginių žinių, tačiau apžvalgininko darbui laikraštyje to nepakako. Tam tikslui iš Varšuvos atsisiuntė daug mokslinės literatūros, žemės ūkio ir religinio turinio knygų, skolinosi knygų iš Salantų parapijos klebono Adolfo Neverdausko bibliotekos. Nutraukus „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ leidimą, kituose periodiniuose leidiniuose K. Pakalniškis reiškėsi daugiau kaip beletristas [4].

Pasirašinėjo Dėdės Atanazo, Tetulės Onos [3], Jurgio Šermunėlio, Mikės Katinėlio ir kitais slapyvardžiais [4]. Kai kurie K. Pakalniškio kūriniai buvo išleisti atskirais leidiniais: „Obrusiteliai“ (1898) „Kandidatas į kunigus“ (1900), „Paveikslėliai iš sodos“ (1903), „Mokytoja“ (1904),  „Mirtis“ (1905), „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“ (1908), „Samdininkai“ (1908),  „Paskutinis butelis“ (1910), „Žemdirbių vargai ir priemonės jiems šalinti“ (1922) [4], Pirmojo pasaulinio karo atsiminimai „Vokiečių-rusų karės užrašai“ [2].

Savo kūrinius spausdino leidiniuose „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės Sargas“, „Draugija“, „Rygos garsas“, „Nedėldienio skaitymas“, „Dirva - Žinynas“, „Šaltinis“, „Karo archyvas“, „Vienybė“, „Viltis“, „Žinyčia“, kalendoriuose ir kituose katalikiškuose leidiniuose [4].

1933 m. balandžio 19 d. LR Prezidentas A. Smetona kun. Kazimierui Pakalniškiui paskyrė mėnesinę 200 litų valstybinę pensiją nuo 1933 m. balandžio 01 d. iki gyvos galvos [8].

Kunigo K. Pakalniškio atminimui Raudėnų kapinėse pastatytas pilko granito paminklas – kryžius, vaizduojantis ąžuolą nugenėtomis šakomis [4].

Bibliografija:

  1. Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 369-370. ISBN 9986-776-62-7.
  2. SPRINDYTĖ, Jūratė. Pakalniškis Kazimieras. Iš Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 366. ISBN 9986-513-95-2.
  3. VANAGAS, Vytautas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 122. ISBN 9986-39-004-4.
  4. VANIUCHINAS, Paulius. [Laiškas, 2016-02-01] Kretingos r. sav. M. Valančiaus viešosios bibliotekos Kraštotyros-informacijos skyriaus archyvas.
  5. MERKELIS, Antanas. Kunigo K. Pakalniškio jaunystė. Šviesos keliai, 1933, Nr. 12, p. 722.
  6. VANIUCHINAS, Paulius. Rašytojas kun. Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Antanazas. Iš salantiškis.lt [interaktyvus]. [b.v.]: 2016 [žiūrėta 2016 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://salantiskis.lt/component/content/article/78-straipsniai/127-rasytojas-kun-kazimieras-pakalniskis-dede-antanazas>.
  7. JAKŠTAS, Adomas. Kun. Kaz. Pakalniškio 60 metų sukaktuvės. Rytas, 1926, balandžio 30, Nr. 24 (618) , p. 2.
  8. Respublikos Prezidento aktai. Vyriausybės žinios, 1933, gegužės 8, Nr. 413, p. 4.

Parengė Erika Kazlauskienė, 2005; Jolanta Klietkutė, 2016