Moncevičiūtė-Eringienė Elena

Gimė 1927 metų kovo 20 dieną Mončių kaime, Darbėnų valsčiuje, Kretingos rajone.

Gydytoja onkologė, medicinos mokslų daktarė.

Elena Moncevičiūtė-Eringienė
Elena Moncevičiūtė-Eringienė [1]

1937-1945 m. mokėsi Kretingos ir Skuodo gimnazijose. Vidurinį mokslą baigė aukso medaliu. Vienerius mokslo metus (1945-1946 m.) dirbo mokytoja Skuodo rajono Šatraminių pradžios mokykloje. 1946 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Jį baigė 1952 m. su pagyrimu ir įgijo medicinos specialybę [1].

Mokslo darbą pradėjo 1953 m. Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto aspirantūroje ir kartu dirbo Vilniaus srities klinikinės ligoninės chirurginio skyriaus ordinatore (1953-1957 m.). Aspirantūrą baigė 1956 m. [1]. Gana greitai, 1958 m., jauna mokslininkė apgina daktaro disertaciją „Mikrofloros kitimas asociacijose, gydant pūlinius peritonitus antibiotikais“. O jau 1969 m. apgina habilituoto daktaro disertaciją „Navikinių audinių imunobiologinių savybių kitimas, veikiant alkilinančiais preparatais“ 1989 m. suteiktas profesorės vardas [2]. 1996 m. suteiktas Niujorko mokslų akademijos aktyviosios narės vardas [1].

Baigusi aspirantūrą dirbo Lietuvos SAM Onkologijos mokslinio tyrimo instituto Patofiziologijos skyriaus jaunesniąja moksline bendradarbe (1957-1958 m.), to paties skyriaus vyresniąja moksline bendradarbe (1958-1959 m.) ir vedėja (1959-1972 m.), Eksperimentinės onkologijos skyriaus patofiziologijos grupės vyresniąja moksline bendradarbe (1972-1974 m.), Patofiziologijos laboratorijos vadove (1974-1978 m.), Imunologijos laboratorijos vadove (1978-1989 m.), Lietuvos onkologijos centro Imunologijos laboratorijos vadove (1990-1997 m.), Profilaktinės imunologijos laboratorijos vadove (1997-1999 m.), nuo 2000 metų profesorė konsultantė [1].

Mokslininkė tapo naujos krypties – navikų imunologijos – pradininke Lietuvoje [4]. Pagrindinės mokslinio darbo kryptys – onkologija, imunologija, mikrobiologija. Profesorė yra navikų imunologijos pradininkė Lietuvoje. Jos pastangomis Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo institute įkurta Imunologijos laboratorija [2]. Laboratorija po 20 metų (1998 m.) buvo pavadinta Profilaktinės imunologijos laboratorija. Sukūrė savo mokyklą, jos mokiniai dirba ir kituose Lietuvos onkologijos centro padaliniuose. Daugiausia jos pastangomis Lietuvos onkologijos centre buvo įsteigta nauja Klinikinės imunologijos laboratorija [1]. Navikų imunologijos tematika profesorė yra paskelbusi daugiau nei 220 mokslo darbų [2], iš jų 3 monografijos: „Navikų imunobiologinių savybių kitimai veikiant alkilinančiais preparatais“ (1975 m., rusų k.), „Rūkymas, alkoholis, imunitetas ir vėžys“ (1994 m.), „Vėžys – lėtiniams žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina (2000 m.); 4 knygos kartu su bendraautoriais: „Imuninės reakcijos ir galima jų reikšmė vėžio skriningo sistemoje“ (1985 m., rusų k.), „Imunologinio disbalanso kriterijai kaip galimi onkologinės rizikos faktoriai“ (1986 m., rusų k.), „Lietuvos ekologinis tvarumas istoriniame kontekste“ (1999 m.), „Mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė“ (1999 m.) [1]. Šie darbai – didžiulis indėlis į onkologijos mokslą [2]. Didžiausiu pasiekimu E. Moncevičiūtė – Eringienė laiko naujos vėžio atsiradimo teorijos pagrindimą ir paskelbimą: teorija teigia, kad vėžys yra lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina [3]. 1996 m. šią lietuvių mokslininkės sukurtą teoriją paskelbė solidus Didžiosios Britanijos žurnalas „Medical Hypotheses“ [4].

Jos vadovaujamos atliktos ir apgintos 7 daktaro disertacijos. Stažavosi: 1959-1974 m. įvairiose Maskvos mokslinio tyrimo įstaigose, 1965 m. Leningrado gydytojų tobulinimosi institute, 1991-1992 m. JAV Ilinojaus universitete (Visiting scolar) [1].

Pasiūlė žmogaus imuninės būklės 6 tipų klasifikaciją, testų sistemą jos funkcijai įvertinti, metodiką prislopintos imuninės būklės kompensacinėms reakcijoms nustatyti, vėžinio proceso formavimosi koncepciją. Žmogaus imuninės būklės įvertinimo eksperimetodika įdiegta kai kuriose Lietuvos medicinos įstaigose, taip pat Rusijoje bei Ukrainoje. Paskelbė 5 metodines rekomendacijas (4 su bendraautoriais) [1].

Dirbo mokslinio žurnalo „Eksperimentalnaja onkologija“ redaktorių kolegijos nare (Kijevas, 1983-1993 m.) ir Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto bei Onkologijos mokslinio tyrimo instituto disertacijų gynimo specializuotose tarybose (1972-1990 m.). Buvo Patofiziologų draugijos pirmininko pavaduotoja (1972-1983 m.), Imunologų ir Kovos su vėžio liga draugijų narė. Priklauso Lietuvos gydytojų sąjungai, Baltijos imunologų sąjungai, Lietuvos mokslininkų sąjungai. Dabar yra Kovos su vėžio liga draugijos valdybos narė ir Vilniaus miesto skyriaus pirmininkė, Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir sekretoriato narė bei jaunųjų mokslininkų reikalų koordinatorė [1]. Jau daugelį metų ypatingą dėmesį profesorė E. Moncevičiūtė – Eringienė skiria visuomeninei bei švietėjiškai veiklai. Būdama iš esmės įsigilinusi į vėžio ligos problemą, profesorė visada ir visur yra aktyvi sveikos gyvensenos šalininkė ir propaguotoja [2].

Bibliografija:

  1. MONCEVIČIŪTĖ-ERINGIENĖ, Elena. Vėžys: lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina. Vilnius: Lietuvos mokslas, 2000, p. 5-6. Antras papildytas leidimas. ISBN 9986-795-07-9.
  2. MONCEVIČIŪTĖ-ERINGIENĖ, Elena. Sveiko gyvenimo būdo privalumai užkertant kelią vėžiui. Vilnius: Vilniaus universiteto onkologijos institutas, 2004, p. 3. ISBN 9986-784-41-7.
  3. [Elenos Moncevičiūtės-Eringienės atsakymas į Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parengtą anketą elektroniniam leidiniui „Kretingos personalijų žinynas“]. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos bibliografijos-informacijos sektoriaus kraštotyros fondas, 2006, 2 lap.
  4. ZINKUVIENĖ, Alia. „Kalnai gėlių ir dovanų – ne man!“. Respublika, 2007, kovo 19, p.28.

Parengė Birutė Paulauskaitė, 2006-2007