Bibliotekos darbo laikas I–IV (9:00–18:00), V (10:00–17:45), VI (9:00–12:00; 12:30–16:00),
VII (NEDIRBA). Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena.

Pasirinkite kalbą

SFbBox by enter-logic-seo.gr

Daukantas Simonas Sukurta: 2013 01 30 Atnaujinta: 2013 01 30

Gimė 1793 metų spalio 28 dieną Kalviuose, dabartiniame Skuodo rajone.

Mirė 1864 metais gruodžio 6 dieną Papilėje, čia ir palaidotas.

Istorikas, švietėjas, tautinio atgimimo žadintojas.

Simonas Daukantas
Simonas Daukantas [6]

Nėra tiksliai žinoma kada Simonas Daukantas pradėjo mokytis, tačiau išlikę duomenys liudija, kad 1808 metais jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Mokslus tęsė Kalvarijos mokykloje, o 1814 metais Simonas Daukantas pradėjo studijuoti Vilniuje. Pradžioje jis įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, o po to – į universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 metais studijuoti perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą. Universitete pradėjęs filologijos studijas, Simonas Daukantas vėliau visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą. 1825 metais jis gavo teisės magistro diplomą.

Po studijų, 1826 – 1834 metais dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 metais išvyko į Sankt Peterburgą, pradėjo dirbti Senato I administracijos departamente. Jam buvo leista tyrinėti šiame mieste saugomą Lietuvos metriką. Į Žemaitiją visam Simonas Daukantas grįžo 1850 metais, kai visai pašlijo sveikata. Apsigyveno Varniuose pas vyskupą Motiejų Valančių ir tikėjosi kartu dirbti kultūrinį darbą. Dėl per didelio charakterių ir temperamento skirtumų, jiems nepavyko ilgai kartu gyventi ir dirbti.

1855 metais Simonas Daukantas persikraustė į Latviją. Po ketverių metų nežinia dėl ko jis grįžo atgal į Lietuvą, gyveno pas gimines, pažįstamus kunigus.

Simonas Daukantas pirmiausia yra žinomas kaip istorikas. Jis parašė keturis istorijos veikalus: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1833), „Istorija žemaitiška“(apie 1836 -1838), „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“(1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“(1850). Jis pirmasis parašė šalies istoriją gimtąja kalba ir taip įgyvendino daugelio lietuvių inteligentų svajonę. Savo istorinius darbus skyrė liaudžiai. Pagrindinė jo istorinių veikalų tema – žmogaus ir tautos laisvė [1,2,3].

Simonas Daukantas pats rinko liaudies žodžio paminklus, taip pat ieškojo ir talkininkų (žinoma, kad jam talkino apie 50 žmonių). 1835 metais sudarė ir išleido pirmąjį  lietuviškų pasakų rinkinį „Pasakos masių“. Rinko dainas. Peterburge išleido jų rinkinį „Dainės žemaičių“(1846). Yra surinkęs daug smulkiosios tautosakos pavyzdžių.

Simonas Daukantas vertė antikinius veikalus. Jo išversta Kornelijaus Nepoto knyga „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Justino „Istorija“. Taip pat jis paruošė Vokiečių rašytojo Joachimo Heinricho Campe‘s apysakų vertimus [1,3]. 1847 – 1854 metais parengė septynias verstas ūkio patarimų knygeles apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako, apynių auginimą, priešgaisrinę apsaugą [5].

Simonas Daukantas tobulino, analizavo lietuvių kalbą, rašė kalbinius darbus, žodynus. Lietuviškai mokyklai jis kūrė vadovėlius [3].

Visi šio istoriko, etnografo, kalbininko ir švietėjo rašto darbai pasižymi novatoriškumu, juose atsispindi autoriaus dvasios energija ir betarpiškas emocinis reagavimas į aplinką [4].

Asmeninė Simono Daukanto biblioteka saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje Vilniuje [5].

Šaltiniai byloja, kad S. Daukantas buvęs artimas kraštiečio kunigo, pranciškono, gydytojo, botaniko, švietėjo J. Pabrėžos bičiulis. S. Daukantas su J. Pabrėža susipažino apie 1834 m., kada buvo atvykęs iš Rygos į Žemaitiją. Manoma, kad tais metais S. Daukantas Kretingos pranciškonų vienuolyne susitiko su J. Pabrėža norėdamas perduoti savo veikalo „Istorija žemaitiška“ rankraštį. J. Pabrėža norėjo sukurti savas bendrinės rašomosios žemaičių kalbos normas ir jas įdiegti, todėl siekė, kad S. Daukanto „Istorija žemaitiška“ būtų perrašyta ir išspausdina sava rašyba. Kad S. Daukantas draugiškus santykius palaikė iki pat J. Pabrėžos mirties, liudija publikuoti J. Pabrėžos laiškai S. Daukantui [7].

 S. Daukanto atminimui įamžinti jo vardu Kretingoje pavadinta mokykla [8].

Bibliografija:

  1. Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, (Vilspa), 2001, p. 637-653. ISBN 9986-513-69-3.
  2. BERENGS, Vytautas. S. Daukanto ir J. Jaroszewicziaus istorinės Lietuvos samprata. Iš Kultūros barai, 1993, Nr.7, p.57-62.
  3. PIVORAS, Saulius. Vargo pelė. Metai, 1993, Nr. 10, p. 75-87.
  4. BONČKUTĖ, Roma. „...Ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau...“. Metai, 1993, Nr. 10, p. 88-92.
  5. MERKYS, Vytautas. Daukantas Simonas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 4, p. 529-530. ISBN 5-420-01522-6.
  6. Simonas Daukantas [interaktyvus]. Iš Vikipedija:Laisvoji enciklopedija. [b.v.]: [b.l.],  [b.m.]. Atnaujinta 2008 m. spalio 23 d. [žiūrėta 2008 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Simonas_Daukantas>.
  7. SUBAČIUS, Giedrius. S. Daukantas – J. A. Pabrėžos bičiulis. Literatūra ir menas. 1993, spalio 30, p. 4.
  8. Mano mokykla [interaktyvus]. Iš Kretingos Simono Daukanto vidurinė mokykla. Kretinga: Kretingos Simono Daukanto vidurinė mokykla, 2008 [žiūrėta 2009 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą <http://www.sdaukantas.kretinga.lm.lt/new/index.php>.

    Parengė Erika Kazlauskienė, 2005; ir Lina Buikienė, 2009


Renginiai

Turite klausimų?

Darbuotojams

El. paštas

Replica shoes