|
"Pasakų skrynelėje" skelbiamos vaikų sukurtos pasakaitės. |
Pasakų rodyklė:
ALONDERYTĖ, Erika. Mažasis lapelis
BUTENYTĖ, Akvilė. Gagės stebuklai
DŽULA, Artūras. Gintaro paukštis
KATKUTĖ, Viktorija. Juodukė
STRIELAITĖ, Edita. Akmena [padavimas]
ŠOPAGAITĖ, Elena. Gintaro paukštė
ŠAKINYTĖ, Kristina. Klevo lapo istorija
Mažasis lapelis
Einu gatve ir girdžiu, kad kažkas labai kūkčioja... Pasilenkiu ir žiūriu – mažas klevo lapelis verkia. Ėmiau j o ir paklausiau:
– Mažasis lapeli, kas gi tau nutiko?
– Aš turėjau daug draugų ir mes žaidėme. Paskui susipykome. Visi kažkur išsilakstė. Dabar nebeturiu draugų, - kūkčiojo lapeliukas.
– Tai niekis, juk tu turi mane. Jeigu nori, galiu būti geriausia tavo drauge. Mes galėsime viską daryti kartu: žaisim, šoksim, dainuosim. Ar nori to? - Paklausiau aš. Labai noriu, labai! - pradžiugo klevo lapas.
Mes kartu nuėjome į mano namus ir pasišnekučiuodami gėrėme arbatą. Taip klevo lapas liko pas mane ir laimingai gyveno.
Erika Alonderytė,
Kretingos darželis-mokykla "Pasaka", VPC, 4 kl. 2006 m.
Ant ežero kranto augo žalių klevelių giraitė. O tame ežere gyveno stebuklinga antis Gagė. Pavasarį ji iš šiltų kraštų parskrisdavo į savo gimtąjį ežerą ir parsinešdavo sparnelyje stebuklingą plunksną. Ta plunksna galėjo išpildyti tik vieną norą ir tik rudenį, kai antys išskrenda į šiltuosius kraštus.
Vieną rudenį Gagė jau ruošėsi į kelionę, ir pamatė verkiantį klevą. Ji nutūpė ant klevo šakos ir paklausė, ko jis taip liūdi. Šis pasiguodė, kad nusibodo būti žaliam ir papasakojo Gagei apie savo svajonę būti spalvotu. Antis prisiminė, kad dar niekam nėra dovanojusi savo stebuklingosios plunksnos. Tada ji mostelėjo sparneliu ir iš jo iškrito marga plunksnelė. Kur tik ji palietė klevo lapus, šie nusidažė geltona, raudona, ruda ir visomis gražiausiomis spalvomis.
Ir nuo to laiko, kai antys išskrenda į šiltuosius kraštus, visi medžiai nusidažo linksmomis rudeninėmis spalvomis.
Akvilė Butenytė,
Kretingos VUC „Buratinas", 2 kl. 2006 m.
Kartą gyveno karalius, kuris mėgo gintarą. Vieną kartą pasikvietė aiškiaregę ir klausia:
– Ar kur nors yra gintaro?
– Taip, - atsakė aiškiaregė.
– Tai kur jis yra?
– Gintaro yra Nidoje.
Karalius sėdo į savo Mersedesą ir nudūmė į Nidą. Atvažiavęs į vietą, karalius sužinojo liūdną žinią, kad gintarą išvežė rusų mafija. Parvažiavo įsiutęs ir piktas. Iš apmaudo atleido aiškiaregę, nes ji nepasakė, kad gintaras yra išvežtas.
|
Piešė A. Džula |
Karalius pradėjo kurti planą, kaip su savo apsauga atimti gintarą. Prieš vykdydamas savo planą, nutarė pasimelsti Dievui ir paprašyti pagalbos. Staiga atsidarė durys ir įbėgo apsaugininkas. Jis sušuko: – Karaliau, ant stogo spinduliuoja Gintaro paukštis! Karalius žiūri – ogi tikrai ant stogo didelis Gintaro paukštis. Suprato, jog tai yra dovana, nes jis labai karštai meldėsi. |
Artūras Džula,
Kretingos pranciškonų gimnazija, 5 kl. 2006 m.
Gyveno kartą ūkininkas. Jis augino karvę vardu Juoduke. Savo karvutę ūkininkas labai mylėjo.
Vieną rytą, atidaręs tvarto duris, jis labai nustebo pamatęs karvę prie lubų prilipusią. Tai dar ne viskas. Karvė išskuodė pro stogą, skylę palikdama. Skrenda po pasaulį Juodukė, žiūri į ją visi kaimiečiai. Karvutės būta nepaprastos: turėjo penkias pieno saugyklas, uodegą dešimties kilometrų ilgumo. Visi pavydėjo ūkininkui tokios karvės ir du centus ir net vieną centą siūlė už Juodukę.
Ūkininkas gaudo savo karvę po visą pasaulį, o ji tik žvalgosi ir vienu metu mato meilės miestą Paryžių, mados sostinę Milaną. Taip patiko karvei šitos šalys, kad nusprendė pasilikti Milane ir tapti pasaulio mados žvaigžde.
Pamatė juodąją karvutę vienas garsus madų pasaulio žinovas ir sako karvei:
– Turi penkias pieno saugyklas, galėsi mus girdyti skaniu pienu.
– Aš noriu būti modeliu, o ne pieno saugotoja. Kaip apmaudu!
– Nieko daugiau negaliu pasiūlyti, gerbiamoji.
Karvė labai nusiminė ir sugrįžo pas ūkininką. Jos dešimties kilometrų uodega ėmė ir nutrūko, penki pieno bakai suplyšo, dantys išpuvo ir iškrito. Taip atėjo karvutei tikrai juodos dienos.
Viktorija Katkutė,
Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazija, 5 kl. 2006 m.
Akmena
(Padavimas)
Nuo neatmenamų laikų pro Kretingą ramiai tekėjo upė. Žmonės dar nebuvo sugalvoję jai pavadinimo. Kretingiškiai niekaip nesugalvojo tinkamo vardo, kol neatsitiko labai paslaptingas, visus iki širdies gelmių sukrėtęs įvykis.
Kartą pikti vaikėzai, atsistoję ant upės kranto, mėtė į vandenį akmenis, tikėdamiesi, kad iš vandens lelijų iššoks kokia varlė ir jie galės ją aplaidyti akmenimis. Netikėtai atplaukė nuostabaus grožio gulbė. Vaikėzai, nieko nelaukę, paleido į ją daugybę akmenų.
Gulbė mojavo sparnais, stengdamasi išsigelbėti, o vėliau prašneko žmogaus balsu: "Nemėtykit akmenų, pagailėkit, man labai skauda!"
Vaikėzai šiek tiek sutriko, bet neilgam. Jie buvo tokie žiaurūs, kad dar smarkiau ėmė mėtyti akmenis, neleisdami gulbei plaukti tolyn.
Vargšė paukštė, sukaupusi visas jėgas, pakilo aukštyn ir liūdnai sušuko:
– Jūs beširdžiai, bejausmiai vaikėzai! Kokį skausmą aš patyriau, o jūs tuo mėgavotės, nors ir maldavau jūsų pasigailėjimo. Tebūnie ir jums skaudu!
Vaikėzai pavirto akmenimis ir įkrito į upę, gulbės žaizdos užgijo ir ji nuplasnojo savo keliais.
Žmonės, sužinoję apie šitą įvykį, upę pavadino Akmena. Gal ir dabar tie berniūkščiai paversti akmenimis, tebeglūdi Akmenos dugne. Jie dabar tikisi, kad kiti vaikai nemėtys akmenų į paukščius ar gyvūnėlius, nes gali sutikti tą pačią gulbę ar jos palikuonis.
Edita Strielaitė,
Kretingos pranciškonų gimnazija, 7kl. 2006 m.
Gyveno trys broliai: du protingi, trečias kvailas. Jie augino vynuoges. Sode daugiausia dirbdavo kvailelis. Jis labai mėgo savo darbą ir labai kruopščiai prižiūrėdavo vynuoges, todėl jo vynuogės buvo labai skanios ir gražios. Bet vieną kartą broliai pastebėjo, kad jų vynuogės po nakties dingsta.
– Broliai, turime kažką daryti, nes liksime be derliaus, - vieną vakarą pasakė vyriausias brolis. Pradėkime naktimis saugoti, - pasiūlė antrasis brolis.
– Gerai, - sutiko kvailelis.
Pirmąją naktį saugoti išėjo vyriausias brolis. Saugojo saugojo, bet paryčiui užmigo ir nieko nepamatė. Rytmetį vynuogės vėl buvo nuskintos.
Sekančią naktį tas pats atsitiko ir antrajam broliui. Trečią naktį eilė priėjo kvaileliui. Kad neužmigtų, kvailelis pasiėmė spręsti kryžiažodžius. Taip bespręsdamas ir sulaukė saulėtekio. O saulei patekėjus į vynuogyną atskrido gintarinė paukštė ir ėmė skabyti vynuoges. Paukštė buvo tokia graži, kad kvailelis net išsižiojo iš nuostabos. Atsipeikėjęs čiupo savo švarką ir užmetė ant paukštės.
– Štai tave ir sugavau, gražuole! Ir ką man su tavim daryti?
O paukštė prabilo žmogaus balsu:
– Paleisk mane. Pažadu, daugiau tavo sode vynuogių neskinsiu ir tavo vynuogės visame krašte visada bus skaniausios, o ant to krūmo, kur mane sugavai, kiekvieną rytą rasi daug gintarinių kekių. Iš jų galėsi daryti ką norėsi.
– Gerai, skrisk ir būk laiminga, - paglostė kvailelis paukštę ir paleido.
Kai atsisuko ir pažiūrėjo į vynuogių krūmą, ištikrųjų pamatė, kad jo kekės – gintarinės. Kvailelis susirinko gintarus, parsinešė namo, suvėrė juos ant siūlo ir padarė karolius. Tuos karolius nunešė į turgų, kur juos visi labai pirko, nes niekas tokių nebuvo matę.
Nuo to laiko atsirado gintariniai karoliai, o kvailelis ilgai ir laimingai gyveno.
Elena Šopagaitė,
Kretingos pranciškonų gimnazija, 5 kl. 2006 m.
Kai atėjo ruduo ir visi lapai ėmė kristi nuo medžių, aš nukritau šalia didelio raudono lapo. Mane jis užkalbino:
– Mano vardas - Rausvuolis. Norėčiau sužinoti tavo vardą bei gyvenimo istoriją. Žinoma, aš džiaugsmingai sutikau. Tik pasakiau, kad savo vardą pasakysiu po pasakojimo. Taigi ir aš pradėjau:
Aš gimiau pavasario rytą,
Kai saulytė kilo aukštai.
Aš gimiau pavasario rytą,
Kai rasa žvilgėjo gražiai.
Aš gimiau pavasario rytą,
Kai mokykloj bėgiojo vaikai.
Atėjo vasara. Aš jau buvau žalias didelis lapas. Daug ko mačiau, patyriau. Mačiau, kaip vaikai laksto klykdami, žaisdami, pasakodami vienas kitam istorijas.
Mačiau, kaip žmonės eidavo prie automobilių, užvesdavo mašinos variklį ir teršdavo mane.
Aš nukritau prie didelio raudono lapo ir pasakoju savo gyvenimo istoriją. Mano vardas - Gelsvuolis. Kai tik pasakiau savo vardą prie mano draugo priėjo graži mergaitė ir jį paėmė. Ir likau aš vienišas ir liūdnas.
Kristina Šakinytė,
Kretingos pranciškonų gimnazija, 5 kl. 2006 m.
Dokumentas atnaujintas:
2007 11 05
Dokumentas sukurtas:
2006 10 19
