Rašiniai, pateikti tradiciniam vidurinių mokyklų ir gimnazijų moksleivių vyskupo M. Valančiaus raštų meninio skaitymo konkursui, vykstančiam kasmet Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje, Nasrėnuose, ir laimėję prizines vietas:
- XXI amžiuje sninga juodais katinais? Agnė STONYTĖ, Kretingos rajono Salantų gimnazijos 3Ga klasės mokinė, 2009. Darbo vadovė lietuvių kalbos mokytoja Adelė Žeimytė.
- „Blaivybė - tai mano stilius“. Laura KAMINSKAITĖ, Kretingos rajono Salantų gimnazijos 2Gc klasės mokinė, 2009. Darbo vadovė lietuvių kalbos mokytoja Adelė Žeimytė.
- Tautos ganytojas. Deimantė BULBENKAITĖ, 7m kl., Klaipėdos Simono Dacho vidurinė mokykla, 2007. Darbo vadovė Eugenija Valauskienė..
XXI amžiuje sninga juodais katinais?
Mūsų visuomenė - tai vienas kūnas, kurį sudaro daugybė narelių. Tie nareliai – tai mes, žmonės. Kiekvieną narelį – tai būtent žmogų, jungia tam tikras dvasinis ryšys – tikėjimas. Jeigu vienam nareliui blogai – kenčia visas kūnas. Dažniausiai žmogų apninkantis blogis yra nemokėjimas tikėti. Dabar XXI amžius, o daugelis iš mūsų vis dar gyvename viduramžiškoje tamsumoje. Šiomis dienomis ypač aktualus misticizmas verčia mane prisiminti Motiejų Valančių – žmogų, pratinusį liaudį netikėti burtais, kerais ir prietarais.
Pasikliausiu savo trečios akies gebėjimu. Pasakysiu tai, ko daugelis mūsų neįžvelgia – žmonija supančiota naivumo pančiuose. Argi ne puiku, gyvenu XXI amžiuje, bet vis dar eidama gatve pasijuntu lyg pasakoje. Bet ne toje pasakoje, kuri baigiasi laimingai, o pasakoje, už kurios gražią pabaigą nedrįstu garantuoti. Iš tiesų ne taipjau ir puiku... Kas iš to, jog jaučiuosi lyg snieguolė gyvendama linksmų septynių nykštukų apsuptyje, kai visą likimą kontroliuoja ragana, klausdama visažinio veidrodžio: „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas gražiausias žemėj šioj?“. Tik šiuo atveju mūsų veidrodžiu tampa juoda katė, kuri lyg tyčia perbėga per gatvę ir ragina mus nusispjauti tris kartus per kairįjį petį. O kodėl gi ne, juk kiekvienas norime sau laimės... Tik truputį apmaudu, jog trys ant žemės nukritę seilių lašai – apsauga nuo nelaimių! Seniau mano veide buvo galima išvysti šypseną, kurią užtemdydavo pašaipos šešėlis, kai išvysdavau žmogų, kuris, pamatęs juodą katiną, lyg pamišęs pradeda spjaudytis ar tris kartus belsti į medį. Dabar man visa tai nebekelia juoko, anaiptol toks žmonių požiūris mane liūdina. Vis nesuprantu, ko ta katė kalta, jog ji gimė juoda? Ką įstengiau suprasti tai tik vieną, jog žmogaus nelaimių priežastis – nemokėjimas tikėti. Bet geriau tikėti absurdu, negu niekuo. Pasidėk šaukštą ant stalo ir tikėk, jog jis atneš laimę, po kelių dienų laimės paukštė pasibels į duris. Bet netgi tokį tikėjimą aš pavadinsiu – žaidimu. Kai supranti, jog tai tik žaidimas, kurį pražadei didžiąją gyvenimo dalį, vien tam, kad neapniktų kokios nelaimės, o jos gyvenime visada ateina, yra bereikalingas laiko švaistymas. Žmogaus nemokėjimas tikėti mane verčia daryti vienintelę išvadą – prieš šimtmetį vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangos mokyti žmoniją tikybos šiandien, XXI amžiuje, nyksta... Ir tai mane ragina kibtis už paskutinio šiaudo – M. Valančiaus idėjos – padėti žmonijai atsisakyti viduramžiško tamsumo.
Jeigu manęs paklaustų, kaip apibūdinčiau Seimą, atsakyčiau vienu žodžiu – „monstras“. Monstras, verčiantis žmones ieškoti ne tik burtininkų, bet ir ekstrasensų pagalbos, esą jie išgelbės Lietuvą. Jų sugebėjimus garsina radijas, laikraščiai ir televizija. Štai daugumai televizorius – Dievas, o žmonija nuolanki jam. Lenkiasi kuo arčiau žydrųjų ekranų ir išpūtę akis stebi miklias burtininko rankas, o kartais ir paprasto aferisto rankas, kurią gi kortą atvers? Kas valdys mano gimtąją žemę, Lietuvą? O kai kortos atsiverčia ir Lietuvos valdovas paaiškėja, belieka jam į rankas įduoti burtų lazdelę ir palinkėti geros kloties toliau siurbiant blaivų visuomenės protą. Juk seimūnai giriasi savo nepaprastais gebėjimais užhipnotizuoti žmones, jiems nežinant. Taip pat ir patį Seimą. Netgi pristačius kokį projektą, niekam į galvą neateina mintis – užduoti klausimo. Visi juk miega... Štai į leiboristų partiją buvo įstojusi Lietuvos raganų viršininkė. Išvada viena – Seime greitai turėtų susikurti ekstrasensų frakcija. Tik paguoda ta, kad apsimelavusius Seimo burtininkus keičia ekstrasensai, kurie skelbiasi galintys išgydyti sunkiausias ligas. Greičiausiai išvaryti velnią ir piktąsias dvasias, kurios ir yra visų nelaimių priežastis. Turėkime viltį... Tokio gydimo mokantys ekstrasensai, galbūt, išvarys velnius iš užhipnotizuoto Seimo... Šiandien vyskupo Motiejaus Valančiaus idėja yra vienintelis sprendimas neleisti plisti misticizmui, ypač politikoje, kai ji tikrai lemia mūsų visuomenės gyvenimą. Motiejus Valančius buvo įžvalgus politikas. Įsiteikdavo jis net Rusijos valdžiai, kad nepersekiojamas ir tuo labiau nepastebimas galėtų veikti lietuvybės labui. Vyskupas vykdė tiesioginį popiežiaus paliepimą – stabdė žmonių dvasinį smukimą ir visą laiką dirbo savo krašto naudai. Svarbiausia, kad šis žmogus niekada neprarasdavo „tikrojo žmogaus“ esančio jame. Jis visada išlaikydavo savo orumą. Ir drąsiai teigiu, jog pilna širdis tikėjimo ir noro tarnauti Lietuvai padės atsižvelgti į visuomenės problemas. Užtenka tyros žmogaus širdies. Ekstrasensų burtų lazdeles į šiukšlinę, šįkart jos nesuveiks!
Neseniai ir vėl šyptelėjau. Deja, ironiškai. Iš tiesų, aukščiausią vietą vertybių sistemos pakopoje užima meilė, bet, pasirodo, ir ši šiandiena gali būti padirbta kaip koks dirbtinis medus, kurį nuolatos pirštais grabalioja smaližiai, persisunkę godumu. Nejaugi neužtenka meilės? Kam toks godumas? Nenuostabu, Lietuva pirmauja savižudžių skaičiumi... Galbūt tai vienintelis būdas išsigelbėti. Apgaudinėti save, jog įstengiame meilę pasigaminti. Taip pat paprastai, kaip ir rytinę arbatą. Bet tai neišsigelbėjimas. Mylėti mes mokame. Mylime kitą savo artumu, atvirumu, geraširdiškumu. Tiesiog trumpai ir aiškiai – rodydami tikrą, žmogišką meilę. Taip žodžiai „tikrą“ ir „žmogišką“ čia, mūsų visuomenėje, labai reikalingi. Juk būtent tie godūs smaližiai neskiria, kas yra tikra, o kas dirbtina... Jie trina savo lipnius pirštus, kai laikraštyje pamato, kokios senos moteriškės patarimą, kaip arbatinių žolelių dėka priversti kitą tave įsimylėti. Ir vėl burtai, vėl kerai, spontanišku greičiu grąžinantys mus į viduramžių tamsumas. O Motiejaus Valančiaus netenkino viduramžiškas maldingumas. Jis norėjo išugdyti apsišvietusią visuomenę. Į kiekvieną bažnyčią buvo išsiųstas raštas, kuris reikalavo prie kiekvienos parapijos bažnyčios įsteigti mokyklą. Joje buvo mokoma tikybos. Žmonių širdyse brandino tikrą meilę Dievui, Lietuvai, žmonijai. O dabar spragteli pirštu ir štai išgėręs kokį dilgelių, usnių ar balandų sirupą – tu jau mylimas. Man, pavyzdžiui, kur kas vertesnis ištikimo šuns vizginimas uodega nei šimtas tokių netikrų meilių. Meilių, kurias platina vartotojiškoji kultūra. Kokie be galo naivūs tie, kurie toliau elgsiasi taip pat – įsimyli ir kitą priverčia mylėti burtų, kerų galia. Tai lyg kaleidoskopo paveikslėliai: vos pasuki – vaizdelis vis kitoks, o iš tikrųjų prieš akis – tas pats. Ta pati apgaulė, tas pats laiko švaistymas. Tikiu, jog M. Valančius man pritartų ir pasakytų: „Taip būti toliau nebegali“. Ir vis dėlto, jeigu kas nors mano, jog gali, tai vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų – Voltaire’as yra teisus sakydamas: „Pasaulį šį paliksim lygiai tokį pat kvailą ir bjaurų, kokį radome į jį atėję“.
Ne viduramžiai, bet vis dar sninga juodais katinais... Burtų ir kerų XXI a. neišsklaido joks tornadas, nes dabar M. Valančiaus tikėjimo mes nebematome. Metams bėgant, pamažu, tikėjimas traukiasi iš atminties, virsta abstrakčiomis, tarsi išdžiūvusiomis sąvokomis, todėl mūsų dvasinis artumas tampa tolimas. Ir visa tai man primena karnavalo pabaigą, kai visos kaukės nusiimamos. Tada pamatome, kas iš tikrųjų buvo tie, už kuriuos laikėme kumščius ir tikėjome žodžiais, žadančiais naują, geresnį gyvenimą. Tada atsiskleidžia tikrovė ir ji tampa įvertinta, o visos iliuzijos sudūžta. Šviesaus žmogaus Motiejaus Valančiaus idėjos ir puoselėjamos vertybės: dvasingumas, patriotiškumas ir didelis ryžtas – vienintelė išeitis, išskleisti tikėjimo žiedą kiekvieno mūsų širdyse...
Agnė Stonytė, 3Ga kl.,
Kretingos rajono Salantų gimnazija.
Darbo vadovė lietuvių kalbos mokytoja Adelė Žeimytė.
2009 m.
Kažin kaip XIX a. lietuviai būtų atsakę į klausimą – koks tavo stilius? Tikriausiai nebūtų, nes tas žodis nebuvo populiarus ir, apskritai, neaktualus. Žvelgiant XXI a. žmogaus akimis jie turėjo savitą stilių – aprangos, kalbos, gyvenimo būdo, kuris nuo šių dienų tikrai labai skiriasi, dažnai (kai kam) atrodo skurdokas. Šiandien net mokyklinukas mėgintų įvardinti (ne)gero stiliaus privalumus. Tik ar šios žinios pažangios visuomenės garantas?
Mūsų dienų žmogui yra labai svarbu atrodyti „kietu“, pasitikinčiu savimi ir, žinoma, daugelis siekia pranokti ne save patį, bet kitus. Tačiau, kad tai pasiektų, dažnai yra pasirenkami lengvi būdai – tai įvairūs kvaišalai: cigaretės, alkoholis. Ypač populiarus yra girtavimas net tarp jaunimo. Galbūt, tai taip pat tampa stiliumi? Geri, vadinasi, esi „kietas“ bei pripažintas kitų. Būtent šiandien tikriausiai galėtumėme pasakyti, jog Valančiaus tikslas ir buvo, kad kiekvienas žmogus ištartų: Blaivybė – tai mano stilius. Tačiau girtavimas tampa kasdienybe, kurią sustabdyti vis sunkiau. Graudu, nes kultūringi ir mąstantys žmonės vis mažiau pagalvoja apie savo ateitį. O labiausiai į tai numoja rankas jaunimas, nes kuo toliau, tuo labiau jie ima vartoti alkoholį. O kodėl taip yra?
Manau, svarbiausia priežastis būtų noras pritapti prie kitų. Juk ne veltui yra sakoma: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu.“ Jaunam žmogui dažnai yra svarbu pritapti prie vienos ar kitos bendraamžių grupės. Ir neretai jų nuomonė tampa svarbesnė negu tėvų ar kitų suaugusiųjų. Dažniausiai kitų įtakai pasiduoda silpnavaliai, kurie nesugeba išreikšti savęs, elgtis savaip. Todėl geriausias būdas jiems atrodo kitų mėgdžiojimas, kuris priverčia užmiršti apie savęs išreiškimą. Tokius jaunus žmonės kamuoja baimė, nes jie bijo, kad bet kurią minutę gali būti atstumti. Kaip pavyzdžiui, ir mano klasėje yra vienas berniukas, kuris tik piktnaudžiaudamas alkoholiu jaučiasi kietas, randa savęs vertų draugų. Draugų, kurie jį tik dar labiau smukdo. Jam atrodo, kad būdamas su jais jis tampa viršesnis už kitus, gali nurodinėti ir netgi grasinti. Tačiau ar toks įvaizdis iš tiesų gali suteikti kietumo ir pilnavertiškumo jausmą? Manau, kad ne. Nes žmonės, bijantys savęs ir gebantys mėgdžioti tik kitus, visada yra didžiausi bailiai. Tačiau jaunimas pasineria į alkoholizmą, trokšta aplinkinių pripažinimo dar ir todėl, kad jiems trūksta tėvų dėmesio. Neretai manoma, kad alkoholį ima vartoti jaunuoliai, kurie gyvena nepasiturinčiose šeimose. Tačiau kur kas dažniau pasitaiko, kai turtingų šeimų vaikai, kurie turi viską, ko tik užsigeidžia, pasineria į alkoholizmą. O kodėl taip atsitinka? Ogi, todėl, kad tokie tėvai nuolat dirba ir mano, kad materialinės gėrybės gali atpirkti jų nebuvimą šalia. Neseniai vaikščiodama parke pamačiau, kaip mažas berniukas greitai bebėgdamas apvirto ir ėmė graudžiai verkti, tačiau priėjusi mama jį mėgino raminti tik pažadėdama, kad nupirks saldainių. Žinoma, šis pažadas berniukui patiko, todėl jis iš visų jėgų stengėsi nebeverkti. Tačiau ar vaikui nebūtų pasidarę, kur kas geriau, jei mama būtų stipriai jį apkabinusi, paglosčiusi ten, kur jam skauda? Manau, kad taip. Mažai leidžiamas laikas kartu su vaiku skatina tėvus pamiršti dvasinius jausmus, artumą ir ryšį vienas su kitu. Todėl jau nuo mažens vaikai tampa vieniši, nesuprasti, jiems sunku išsakyti tai, ką jaučia. Drabužių stilius, elgesio stilius... – įvardijama, o jausmai?
Tačiau, manau, nėra viskas labai blogai. Šiandien tikrai galėtumėme rasti ir tokių žmonių, kurie galėtų ištarti, jog blaivybė tikrai yra mano stilius. Manau, tai dažniausiai būna žmonės, kurie per daug neasiafišuoja ir niekam nesigiria. Nes kam to reikia? Visada giriasi tik tie, kurie nieko neišmano. O iš Lietuvos įžymybių galėčiau išskirti muzikantą A. Mamontovą. Tai be galo šviesus žmogus, kuris turi savus įsitikinimus bei nusistatymus. Tai tikrai jaunas žmogus, kuris drąsiai kalba apie problemas ir jų sprendimo galimybes. „Neturėjau saiko“, – paklausus, kokios priežastys paskatino atsisakyti svaigalų, atvirai pasakojo dainininkas ir aktorius Andrius Mamontovas viename iš savo interviu. Ar kiekvienas šiandien tai pasakęs gali visiškai nustoti save nuodyti? A. Mamontovas tai padarė ir jo darbai nuolat spinduliuoja nuoširdumu, orginalumu ir išskirtinumu. Jo dainos yra labai įdomios, nes parodo savitą žvilgsnį į gyvenimą. Todėl, manau, kad šio žmogaus stilius – blaivybė. Smagu, kad šis charizmatiškas dainininkas yra mylimas jaunimo. Vadinasi, drąsa ginti savas tiesas užkrečia ne vieną. Dėl to norėčiau paminėti savo draugus, kurių stilius taip pat yra blaivybė. Žinoma, jie neretai išgirsta pašaipų ar užgaulių žodžių, neva yra kvaištelėję, nes negeria kaip kiti. Tačiau ar savo nuomonės ir įsitikinimų laikymasis yra kvaila? Tvirtų moralinių įsitikinimų jaunimas nekreipia į pašaipas dėmesio. Jie gali laisvai ištarti, jog blaivybė tai mūsų stilius.
O ar galėtume atrasti žmonių, kurie rūpinasi ir stengiasi plėtoti vyskupo M. Valančiaus mintis? Žinoma, XIX a Valančiaus žodis buvo paveikesnis. Dabar labai reikia, kad į šitas idėjas žmonės įsiklausytų. Bet tikrai yra žmonių bei organizacijų, kurios stengiasi nepamiršti ir plėtoti vyskupo idėjas. Kaip pavyzdžiui, Mosėdžio valančiukai. Ši organizacija gyvuoja jau nuo 1995 m. ir joje yra net 100 narių. Jų tikslas yra ugdyti jaunimo tautišką savigarbą, pilietinį sąmoningumą ir puoselėti krikščionišką moralę, propaguoti vysk. M. Valančiaus katalikiškas, švietėjiškas ir blaivystės idėjas bei ugdyti sveiko gyvenimo būdo nuostatas ir formuoti kritinį požiūrį į žalingus įpročius. Valančiukai 2006 m. surengė tokius projektus kaip „Atrask save vis iš naujo“ ir stovyklą „Valančiukai, burkimės“. Blaivystės idėjas propaguoja ir skautų organizacija. Jaunatvišku polėkiu ir gyvenimo džiaugsmu dega mano, Salantų gimnazijos, skautukų akys. Jų dainuojamos prasmingos dainos nepalieka abejingų. O paklausti apie paklausti apie stilių jie nepuls žerti populiarių, trafaretinių frazių. Jie turi savo stilių ir nebijo jo parodyti kitiems. Jaunimo organizacijų nariai bendrauja visoje Lietuvoje. Puikiomis idėjomis užsikrečia ir šalia esantys draugai.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus idėjos šiandien dar nėra pamirštos. Jas vis primena įvairios jaunimo organizacijos. Apie jas kalbama mokykloje, retkarčiais žiniasklaidoje. Liūdna tik, kad pastarojoje vis dažniau matome idėjų žlugdytojus. Ar jie verti pirmųjų puslapių? O gal paveikiau būtų rodyti kuo daugiau šviesių žmonių gyvenimo pavyzdžių? Gal tiesiog reiktų kiekvienam – nepriklausomai nuo visuomenėje užimamos vietos ar amžiaus – atsakyti į klausimą: ar nebūtų kur kas geriau kurti geresnį, spinduliuojantį energiją bei gyvybę stilių? Juk blaivas žmogus – tai mąstanti ir daug žadanti asmenybė. Todėl blaivybė tai mano stilius šiandien turėtų tapti ne iššūkiu, o tikrų tikriausiu šūkiu!
Laura Kaminskaitė, 2Gc kl.,
Kretingos rajono Salantų gimnazija.
Darbo vadovė lietuvių kalbos mokytoja Adelė Žeimytė.
2009 m.
Kai sudėliojau visą surinktą informaciją apie Motiejų Valančių, supratau, kad jis buvo ypatingas. Šaltas protas padėjo tapti Žemaitijos vyskupu, karšta širdis padėjo tapti mylimu ir gerbiamu vyskupu, didelės ambicijos leido nuveikti labai daug ypatingai sunkiu Lietuvai metu.
Jį visi vadino tautos ganytoju. Gal ir vardas tėvų buvo duotas ne šiaip sau. Motiejus – Dievo dovana žmonėms. Man, kaip ir bet kuriam išprususiam lietuviui, šis vardas reiškia galybę dalykų: laisvę, raštą blaivybę, mokyklas. Šio žmogaus nuveiktų darbų sąrašas mane apstulbino. Drąsus jis buvo, gal todėl tiek daug ir nuveikė.
Nebijojo šis žmogus nieko: nei valdžios, nei įstatymų. Ne kartą savo gudrybėmis apgavo savo ir Lietuvos priešus. Ir darė tai profesionaliai. Kaip trūksta tokio žmogaus šiandieniniame šalies Seime, kuris garsėja tik rietenomis. Kokios asmenybės šiais laikais spindi mūsų Lietuvos politikoje? Agresyvios, besiriejančios, daug žadančios. Bet kažin, ar tie pažadai būna išpildomi? Ne. Ką žada, tą ir duoda? Juo labiau ne. Tik kelia skandalus, prieš rinkimus vieni kitus apipila pamazgomis. Jei ne spauda, kažin ar sužinotume apie politikų nešvarius žaidimus. Kodėl jie visi nesupranta, kad kažką pasiekti jie galėtų tik tada, jei netingėtų dirbti kartu. Argi M. Valančius būtų galėjęs ką nors pasiekti su tokiais pažadukais? Abejoju...
Visokių žmonių buvo ir Motiejaus Valančiaus laikais: bailių, prasigėrusių, parsidavusių, godžių. Bet atsirado ir tokių, kurie sugebėjo pasipriešinti ir degtinei, ir valdžiai, ir rusinimui. Jie visi buvo nuoširdūs žemaičių vyskupo pagalbininkai, nors pagrindinis – organizatoriaus – darbas atiteko ganytojui. Taip buvo pastatyta 50 bažnyčių, suorganizuotas lietuviškos spaudos platinimas, pradėta kova su girtuokliavimu, įsteigiamos slaptos lietuviškos mokyklėlės. Nesunku įsivaizduoti, kokia įtampa tuo metu tvyrojo kaimuose. O jeigu sugaus? Jeigu pastebės? Aišku, imsis priemonių – baus žiauriai. Tačiau darbų jau nebuvo galima sustabdyti. Vyskupas žinojo – atgal žengti negalima. Tada Lietuvos laukia surusinimas, tautos išnykimas. Išmintis ir drąsa nugalėjo – Lietuva buvo išgelbėta.
Dabar XXI amžius. Lietuva, lietuvių tauta gyva ir žinoma pasaulyje. Bet ar viskas čia, mano šalyje, gerai? Manau, M. Valančius visada norėjo, kad lietuviai rašytų ir kalbėtų savo kalba laisvai. Dabar mums to niekas nedraudžia. Gal todėl kai kurie nesuvokia, kad kiekviena tauta privalo ją tausoti. Tie „kai kurie" – jauni žmonės, išplėstomis rankomis priimantys anglų kalbą į savo kasdienę kalbą Kadangi jaunimas yra labai svarbi žmonijos dalis, tad neretai taikomasi būtent prie jo. Dauguma kasdien naudojamų prekių pavadinimų – angliški. Reikia pavyzdžių? Prašom: šampūnas „Wash And Go“, arbata „Earl Grey“ ir t. t. Bet juk pavadinimų į lietuvių kalbą neišversi vien tik dėl to, kad reikia tausoti savąją kalbą. Kas gi sakytų: pirkite šampūną „išsitrink ir eik“... Kvaila, ar ne?
Visi senai suprato, kad jaunimo nepakeisi – jis visada ieško, kur patogiau, greičiau, naujau. Taip į trumpąsias žinutes atkeliavo „w", niekam nereikalingos „j“. Viena viltis, kad jauni žmonės bręsta. Taigi ateis supratimas ir pareigos jausmas, kad mes taip pat atsakome už savo Lietuvą, jos ateitį. Tereikia išsiugdyti šaltą protą, turėti karštą širdį ir dideles, gražias ambicijas.
Deimantė Bulbenkaitė, 7m kl.,
Klaipėdos Simono Dacho vidurinė mokykla.
Darbo vadovė Eugenija Valauskienė.
2007 m.
Dokumentas atnaujintas:
2009 05 07
Dokumentas sukurtas:
2007 05 02
