Temos

Sukurta 2021-12-14

Atnaujinta 2021-12-20

Liaudies medicina

Liaudies medicina – terminas, apibrėžiantis tradicinių sveikatos apsaugos, ligų prevencijos bei gydymo būdų visumą, praktikuotą Lietuvos kaime.

Lietuvoje liaudies medicinos sąvoka žinoma daugiau negu šimtą dvidešimt metų. Per visą šį laikotarpį supratimas, kas yra liaudies medicina, nuolat keitėsi. Lietuvoje ja pirmiausia susidomėta kaip lietuvių tautos istoriniu, ikikrikščioniškosios kultūros laikus siekiančiu, palikimu, kuris sparčiai nyksta.

Medikai, nors ir pripažindami liaudies medicinos istorinę ir kultūrinę reikšmę, liaudiškus gydymus kaip realią gydymo praktiką vertino atsargiai arba net labai kritiškai. Vėliau išsamesnė analizė parodė, kad lietuvių liaudies medicinoje susipina skirtingų laikotarpių ir kultūrų palikimas, o medikai liaudiškuose gydymuose ėmė įžvelgti ir tam tikrą logiką, pabrėžė liaudiškų gydymų empiriškumą.

Medikai liaudies mediciną suskirstė į racionaliąją ir iracionaliąją (folklorinę, maginę) dalis. Tokį skirstymą perėmė ir kraštotyrininkai, folkloristai, etnografai, etnologai.

Manyta, kad keičiantis kaimo bendruomenei, įsigalėjus biomedicininiam modeliui, veikiant medicinos mokslo įstaigoms, išsiplėtus valstybės reguliuojamam gydymo įstaigų tinklui, liaudies medicina galiausiai išnyks.

Toliau tęsiant tyrimus, liaudies medicina susieta su Lietuvos tradicinio kaimo bendruomene, egzistavusia nuo XIX a. iki XX a. vidurio. Imta atsisakyti liaudiškų praktikų sisteminimo pagal racionalumo ir iracionalumo principą, atkreipiant dėmesį, kad liaudišką gydymą naudojantiems žmonėms šis gydymas yra neabejotinai racionalus. Pabrėžiamas liaudies medicinos vientisumas, jos neskirstant į medicininę ir folklorinę sritis.

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje lietuvių kaimo bendruomenėje vyravo liaudiškieji gydymo būdai. Oficialiosios medicinos paslaugomis naudotasi retai, visų pirma, dėl pinigų stygiaus.

Apie gydymą vaistiniais augalais bent šiek tiek nusimanė daugelis Lietuvos gyventojų – tai buvo jų kasdienio gyvenimo dalis. Egzistavo savotiškas pasiskirstymas tarp lyčių: liaudies chirurgija bei veterinarija laikytos vyrišku užsiėmimu, o žolininkystė – moterišku. Taip buvus ir Kretingos rajone patvirtina kretingiškės pateikėjos Zitos Kontrimienės liudijimas.

Liaudies medicina yra didžiulis lietuviškosios medicinos paveldo klodas, o medžiaga apie liaudies mediciną pradėta kaupti tik XIX a. pabaigoje.

Liaudies medicina Motiejaus Valančiaus raštuose

Liaudies medicinos aprašymų užuomazgų galima rasti ir Motiejaus Valančiaus raštuose. Jis aprašė, kokiomis priemonėmis  tuo metu saugota ir puoselėta sveikata, kuo gydytis susirgus. Pagrindiniai minimi vaistai – augalai, pvz., pipirai, kaulo žolės, imbieras ir t. t. Pateikta ir nepavykusių receptų, taip siekiant perspėti žmones, kaip geriau nesigydyti.

M. Valančius mini, kad iki XIX a. Lietuvoje nebuvo kas rengtų gydytojo profesijai. Tik 1803 m. Vilniuje Aleksandras I įsteigė medikų mokymo įstaigą, išleidusią daug garsių daktarų.

Anot rašytojo, ligi tol žmonės gydėsi patys liaudiškais metodais.

Daugiausia daktarais dėjęsi vokiečiai, atkeliaudavę iš Prūsų krašto. O sodžiaus žmonės pagal senus papročius savo sveikatos rūpesčius patikėdavo savo „bobalėms“ arba kunigams. Rašytojas, pateikdamas konkrečius pavyzdžius, akcentuoja, kad neturintieji specialaus išsilavinimo negalėjo gydyti patikimai, o dažnu atveju – ir pakenkdavo. M. Valančius vienareikšmiškai smerkia šarlatanizmą. Taip pat vyskupas akcentuoja higienos įgūdžių svarbą sveikatai, motinų, auginančių vaikus, vaidmenį.

M. Valančius pasmerkė bemokslius to meto gydytojus, kurie vaikėsi pelno ir tik apgaudinėjo žmones. Vaistus ar žoles vyskupas skatino pirkti tik vaistinėse („aptiekose“).

Etnofarmacija. Eetnobotanikas Jurgis Ambraziejus Pabrėža

Etnofarmacija – vietos gyventojų žinios apie įvairių medžiagų panaudojimą gydymui.

Vienas žymiausių etnobotanikų yra Jurgis Ambraziejus Pabrėža.

Nuo 1817 iki 1826 m. Kretingos apylinkėse jis buvo vienintelis medicinos išsilavinimą turintis žmogus.

Polinkis į mediciną ir noras padėti žmonėms išugdė jį kaip liaudies gydytoją. Studijuodamas Vilniaus universitete mediciną ir botaniką buvo įgijęs žinių apie vaistinius augalus pagrindus.

J. Pabrėža griežtai pasisakė prieš ligų gydymą burtais, aiškino žmonėms, kaip atskirti tikrą daktarą nuo šarlatano.

Tėvas Ambraziejus nuo pat vaikystės domėjosi augalais, darė tinktūras. Vėliau bendravo su žolininkais, rinko vaistinguosius augalus, pats juos augino prie vienuolyno buvusiame sodelyje. Pažinęs Žemaitijos augalus, išstudijavęs jų savybes, J. Pabrėža išsiaiškino jų poveikį žmogaus organizmui ir pritaikė gydymo tikslams.

2019 m. pasaulį apėmus Covid-19 pandemijai, profilaktinis kaukės dėvėjimas XXI a. Lietuvai tapo naujove, o J. Pabrėža tai įvertino dar XIX a., Lietuvą pasiekus cholerai. Savo pasiryžimuose ir pamoksluose akcentavo, kad parapijiečiai be reikalo nesilankytų vieni pas kitus, o atėję išpažinties veidą prisidengtų nosinaite.

Kraštotyrininkų ekspedicijose surinkta autentiška informacija

Kretingos rajone fiksuojamus liaudies medicinos pavyzdžius atskleidžia kraštotyrininkų ekspedicijose surinkta autentiška informacija.

Liaudies medicina pagal senųjų Šašaičių kaimo gyventojų pasakojimus

Šašaitiškių gydymo(si) tradicijos užfiksuotos kraštotyrininkės Felicijos Stramilaitės, užrašiusios 1991 m. Šašaičių kaime vykusios ekspedicijos metu surinktus senųjų gyventojų pasakojimus.

Žmonės daugiausia gydėsi žolelėmis. Kai kosėjo, gėrė juodųjų aviečių arbatą arba alijošiaus sultis su medumi. Nuo peršalimo virdavo liepžiedžių arbatą.

Skrandžio negalavimus malšino sėmenų nuoviru.

Jei įtardavo vėžį, ieškodavo degsnio šaknų ir darydavo užpilą.

Ant žaizdų ir vočių dėdavo trauklapius, o jei kraujavimas nesustodavo, užpildavo cukraus.

Nuo viduriavimo vartojo mėlynes, o viduriams laisvinti – ramunėlių arbatą.

Nuo plaučių uždegimo gerdavo suvirintas juodas ir baltas vištų išmatas.

Reumatą gydydavosi voniomis su miško paparčiais.

Gydėsi ir dėlėmis bei užkalbėjimais.

Jei išpūsdavo arklį ar kitą gyvulį, juos gainiodavo. Gyvulius gydydavo ir druskomis. Jei veršelis viduriuodavo, girdydavo kmynų ar sėmenų nuoviru. Jei karvei sutrikdavo virškinimas ar ko užsiėsdavo, gydydavo sėmenų nuoviru ar puslitriu naminės degtinės, atskiestos vandeniu. Pasakotojų minimas savamokslis veterinaras Kazimieras Macius, kuriuo pasitikėta labiau už baigusiuosius mokslus.

Liaudies medicina pagal Baublių kaimo gyventojos Bronė Liubertienės pasakojimus

2002 m. Danguolės Gibišienės surinktoje medžiagoje, kuriai informaciją teikė Kretingos rajono Baublių kaimo gyventoja Bronė Liubertienė, užfiksuota to krašto senolių sukaupta išmintis, liaudiško gydymosi patirtis.

Seniau kaime nebuvo jokių gydytojų, o žmonės buvo sveikesni. Jei kas susirgdavo, išsivirdavo žolelių arbatos, išgerdavo su medumi ir išgydavo. Būdavo žmonių, kurie žinojo, kokiai ligai kokia žolelė tinka.

Senolės vaistingąsias žoles rinkdavo tam tinkamu laiku, kai mėnulis jaunas, trijų dienų. Džiovindavo vaistažoles kamaroje ant švarių rankšluosčių.

Kosulį gydydavo arbata iš laukinių aviečių šakelių arba šalpusnio žiedų ir lapų, taip pat alijošiumi su medumi.

Karščiui pakilus, virdavo liepžiedžių arbatą.

Jei apnikdavo niežai, išsitepdavo nesūdytais kiaulių taukais, sumaišytais su sieros milteliais, po to reikėjo išsikaitinti pirtyje ar prie ugnies, nusiplauti ir apsivilkti švarius rūbus.

Viduriavimą gydydavo ąžuolo žievės arbata.

Kad plaukai būtų sveiki ir gražūs, juos skalaudavo upės vandens ir beržo lapų nuoviru.

Votims gydyti naudojo nesūdytus kiaulės taukus, sumaišytus su cukrumi.

Skausmą malšindavo patrynę kalankės lapeliu.

Sąnarių, nugaros skausmui malšinti visą kūną išsiplakdavo dilgėlėmis ir išsikaitindavo pirtyje. Darydavo vonias su pušų, eglių ūglių, kadagio ūglių arba uogų nuoviru.

Džiovą (tuberkuliozę) gydydavo šuns taukais.

Ausies skausmui malšinti, kvėpavimui palengvinti naudodavo kambarinį augalą jeronimą.

Nuo senų laikų žmonės žinojo žaizdų gydymą šuns išlaižymu. Juk ir šv. Rokas žaizdas (ronas) gydėsi šunelio laižymu. Dar žaizdas plaudavo ąžuolo žievės nuoviru.

Labai sunkiai sekdavosi pagyti nuo rožės. Gelbėdavosi ant vočių tepdami šviežio karvės mėšlo.

Žmonės tikėjo užkalbėjimų galia, blogos akies nužiūrėjimu, kurio poveikio nusikratyti irgi turėjo būdų.

Kūno ir dvasios sveikatai palaikyti ir stiprinti baubliškiai kaitindavosi pirtyje.

Liaudies medicina, užrašyta Kartenos ir Žalgirio seniūnijose 2006 m. vykusioje ekspedicijoje

Per 100 receptų nuo ligų užrašyta Kartenos ir Žalgirio seniūnijose 2006 m. vykusioje ekspedicijoje. Pateikėjos iš Budrių, Vėlaičių, Kalniškių kaimų parodė ir ligų gydymo būdų.

Dedervinę gydydavo žiežirbomis, išskeltomis iš titnago gabaliukų.

Nuo epilepsijos gerdavo išvirto ežio sunką.

Gyvatę, užpiltą degtine, laikė vaistais nuo nervų, blogo apetito, organizmui stiprinti.

Rožę gydė rūtų, rožės žiedų, nasturtų, ramunėlių, mėtų, ievos žievės, sakų, taukų, vaško ir medaus mišiniu.

Skaudulius (deminyčias) gydė ožkos pienu ir džiovintos rupūžės miltelių gėrimu, dėdavo miltus, sukaitintus su pūkais iš žąsies pažasties.

Nuplikytas vietas tepdavo kiaušinio baltymu. Jo kompresą naudojo ir miežiui gydyti.

Medus buvo vaistas ir nuo abscesų.

Ausų uždegimą malšindavo perkūno ropelių, uosio atžalų sultimis.

Vaistai nuo laringito (smaugų) – juodų vištų sudegintų plunksnų pelenai su medumi.

Nuo kosulio – „nuotrynės pypkė“: sudžiovintų dilgėlių dūmai.

Nuo plaučių uždegimo – šviežias karvės pienas, sumaišytas su karvės išmatomis. Kitas receptas – karvės mėšlas, beržo lapeliai ir paties žmogaus šlapimo mišinys.

Inkstų ligas įveikdavo serbentų ir žemuogių lapų arbata.

Mėnesinių skausmus mažindavo bajorų (į rugiagėles panašūs pagrioviuose augantys pievų augalai) arbata.

Sveikata, be abejonės, buvo siejama su tikėjimu. Abakų lurde esančios Švč. Mergelės Marijos statulėlę per atlaidus žmonės, tikėjęsi pasveikti nuo gerklės ligų, apkabinėdavo karoliais.

Kad visą mėnesį būtų sveiki, per jaunatį, pamatę mėnulį per dešinį petį, būtinai tris kartus sukalbėdavo maldą „Sveika, Marija“.

Kai kurias ligas bandydavo įveikti kerėjimais, burtais. Pvz., karpa turėjusi išnykti, jeigu ją paskutinį mėnesio penktadienį apibrėždavo akmeniu, kurį padėdavo į tą pačią vietą.

Netoli Kartenos piliakalnio guli vadinamasis Laumės akmuo, kurio galiomis tikėdavo žmonės, sunegalavę dėl rožės.

Kai nuo daug darbo, vaikščiojimo, ravėjimo pradėdavo girgždėti rankos, jas apvyniodavo iš kaimynės pavogta mazgote (koštuviu).

Tikėta ir piktais burtais: pikta valia nužiūrėjus (pačerėjus) gyvulius, žmones, jie netekdavo sveikatos. Su turinčiaisiais kerėjimo galių visi stengdavosi gerai sutarti.

Liaudies medicina, užrašyta etnografinės ekspedicijos Darbėnų seniūnijoje surinktoje medžiagoje

Benaičių, Mažonų kaimų tradicinės medicinos pavyzdžiai minimi 2019 m. etnografinės ekspedicijos Darbėnų seniūnijoje surinktoje medžiagoje.

Šuns įkandimą gydydavo to paties šuns plaukais.

Sutrenktas ar nuplikytas vietas tepdavo tepalu, pagamintu iš geltonos liepos žievės, sviesto, medaus ir eglės sakų, taip pat šaltalankių tyre, kurios iš žalių sutrintų uogų pasiruošdavo ir žiemai.

Etnofarmacija išgyvena renesansą

Nepaisant nuogąstavimų, kad liaudies medicina tuoj išnyks, jos faktai fiksuojami iki šiol ir persikelia net į miestą. Pastaruoju metu siūlomas naujas požiūris – į liaudies mediciną žvelgti ne kaip į atskirą, uždarą medicinos struktūrą, priešingą oficialiajai medicinai, bet kaip į šiandienos žmonių gydymosi realiją, apimančią skirtingas sveikatos, ligos sampratas, skirtingas gydymo ir profilaktikos priemones bei visus asmenis, į kuriuos kreipiamasi pagalbos. Kitaip tariant, liaudies medicina – tai žmonių pateikiamas naratyvas apie jų sveikatos problemas konkrečioje vietoje, laike ir socialinėje aplinkoje.

Šiuolaikiniame technologijų ir išradimų pasaulyje žmonės gręžiasi į gamtą, remiasi protėvių išmintimi, kuri ryški ir liaudies medicinoje. Etnofarmacija išgyvena renesansą, kai vaistiniai augalai, fitoterapija ir liaudies medicina įgauna ir moksliniais tyrimais pagrįstų žinių.

Parengė Rita Vaitkienė, 2021

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. BALKUTĖ, Rita. Liaudies medicina Kartenos apylinkėse. Iš Mokomosios-praktinės ekspedicijos Kretingos rajone, Žalgirio ir Kartenos seniūnijose medžiaga. Kretingos muziejus, 2006, p. 5–20.
  2. Darbėnų seniūnija. Vietos ir žmonės [2019 metų etnografinės ekspedicijos medžiaga]. Kretingos muziejus, 2019, p. 41–43. ISBN 978-609-95929-2-3.
  3. KLIETKUTĖ, Jolanta. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos įkvėpimas XXI a. karantininiam laikotarpiui. Švyturys. 2021, gegužės 15, p. 6.
  4. KLIETKUTĖ, Jolanta. Jurgis Ambraziejus Pabrėža – sielos ir kūno gydytojas. Švyturys. 2021, gegužės 29, p. 6.
  5. KLIMIENĖ, Asta. RAZMUVIENĖ, Liuda. ŠVANYS, Algirdas. Etnofarmacinio paveldo augalai Klaipėdos universiteto Botanikos sode. Iš Žemaičių šventasis. Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai – 250. Klaipėda, 2021. ISBN 978-609-481-103-6. P. 87–88.
  6. Liaudies medicina. Iš Kaimo istorija paraštėse [2002 m. medžiaga apie Baublių kaimą, surinkta Danguolės Gibišienės], p. 11–13.
  7. Šašaičių kaimas: ekspedicijos „Nykstančių kaimų istorijos“ medžiaga. Parengė STRAMILAITĖ, Felicija. Jokūbavas, 2006, p. 43–44.
  8. TILVIKAS, Jonas. Liaudies medicina Mažosios Lietuvos sveikatos sistemoje XIX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje [daktaro disertacija]. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019 [žiūrėta 2021 m. kovo 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.lituanistika.lt/content/91360>.
  9. TILVIKAS, Jonas. Lietuvininkų liaudies medicina nuo XX a. vidurio iki XXI a. pradžios. Tyrimo, atlikto vykdant Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimų 2016–2022 metų programą, rezultatai. 2017 [žiūrėta 2021 03 19]. Prieiga per internetą: <https://www.ekgt.lt/media/dokumentai/veikla/Tyrimai/2017tyrimai/Tilvikas_tyrimas.pdf>.
  10. TRIMAKAS, Ramūnas. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai: XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pirmoji pusė [monografija]. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 21–22. ISBN 978-9955-33-312-8.
  11. TRIMAKAS, Ramūnas. Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra. 2001/3, p. 18–25.
  12. VALANČIUS, Motiejus. Žmonių gydytojai, arba daktarai. Iš Paaugusių žmonių knygelė. Raštai. Pirmas tomas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilnius, 2001. ISBN 9955-475-05-6. P. 201–213.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai