Temos

Atnaujinta 2020-06-09

Liaudies menas Kretingos apylinkėse

Vakarinis Žemaitijos pakraštys – Kretinga ir jos apylinkės – yra išsaugojęs nemažai šio unikalaus krašto tradicijų, o jas labiausiai atskleidžia liaudies menas ir ypatinga jo šaka – kryždirbystė. Kretingos apylinkėse yra dar palyginti daug natūralioje aplinkoje gyvai egzistuojančių paveldo reliktų. Rajono senosiose kapinaitėse, sodybose yra išlikusių XIX–XX a. pradžios dvikryžmių šv. Benedikto kryžių, koplytstulpių, koplytėlių su šventųjų skulptūromis. Senosios kartos liaudies meistrų darbai pasižymi savita menine išraiška ir bendromis ypatybėmis, kurios virto tradicinėmis.

Kitų liaudies meno šakų paveldo reikėtų pasidairyti senolių kraičio skryniose, trobų palėpėse, klėtyse. Tačiau didžioji jo, kaip ir skulptūrų, paveikslų ir išskirtinio Kretingos krašto turto – medžio raižinių, dalis jau tapo muziejų eksponatais. Kretingos muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio liaudies meno kolekciją sudaro skulptūros, tapybos, grafikos, keramikos ir taikomosios dailės darbai, sukurti Kretingos krašto liaudies meistrų. Jų muziejus sukaupė per 1 500. Tie eksponatai meistrams, ypač pradedantiesiems, yra visavertiško individualaus kūrybingumo išskleidimo pagrindas, originalios tradicijų tąsos sąlyga.

Senąsias liaudies meistrų tradicijas Kretingos rajone tęsia tautodailininkai. Daugelis jų – patyrę meistrai, didžiąją gyvenimo dalį atidavę kūrybai. Tai žmonės, kurių kūrybos ištakos siekia piemenavimo laikus. Paskui lankę mokyklą, siekę kitų mokslų. Daugelis jų yra gimę tarpukario Lietuvoje, regėję gyvenime ir šilto, ir šalto, bet įgyvendinę savo svajonę – prakalbinti medį. Sovietinės okupacijos metais kūrybingi žmonės įsidarbindavo vadinamuosiuose dailės kombinatuose. Kretingiškiai daugiausia dirbo Klaipėdos dailės kombinate „Dailė“, o kai kurie – Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“.

Dabartinėje liaudies kūryboje galima įžvelgti savotišką gradaciją, keletą sluoksnių, rodančių kūrėjo santykį su tradicijomis. Tai tautodailininkai, meno kūrėjai, sertifikuoti liaudies meistrai (ir amatininkai), kurių darbams suteiktas Tautinio paveldo produkto statusas. Daugiausia yra tautodailininkų – meistrų, priklausančių Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Dalis jų turi ir Meno kūrėjo statusą, reiškiantį atitinkamą jų darbų meninį lygį ir tradicijų interpretavimo kūrybingumą. Dalis Tautodailininkų sąjungos narių savo darbams siekia gauti ir gauna Tautinio paveldo produkto sertifikatą (sertifikavimo procedūroje pagrindinis vertinimo kriterijus yra preciziška formos, medžiagų, atlikimo technologijos ir kt. atitiktis tradicijoms).

Dabartinių liaudies meistrų gradacija neaprėpia visų kūrėjų. Yra kuriančių žmonių, žinomų tik šeimose, kaimo bendruomenėje ir pan.

Liaudies dailėje skiriamos trys šakų grupės: vaizduojamoji, taikomoji ir paprotinė dailė. Gausią dalį sudaro kryždirbystė, apimanti architektūros elementus, skulptūrą, dekoratyvinę drožybą, kalvystę.

Kretingos krašte, garsėjusiame kryždirbystės, skulptūros tradicijomis, dominuoja medžio drožėjai – jų daugiau negu tapytojų. Tai Adomas Einikis, Antanas Klanius-Klanevičius, Jonas Kniūkšta, Juozapas Paulauskas. Gūdžiu sovietmečiu, kiek įmanoma apeidami draudimus, jų veiklą tęsė Alfonsas Skiesgilas, Anicetas Puškorius, Juozas Lukauskas, Adolfas Viluckis ir kiti.

Kai kurie medžio drožėjai kuria tik taikomojo pobūdžio dirbinius, pvz., tradicines lazdas, skaptuoja šaukštus, tekina medinius indus ir pan. Nemažai yra tradicinių žemaitiškų kaukių kūrėjų.

Dalis meistrų derina kryždirbystę ir skulptūrą, skulptūrą ir utilitarinius drožinius, skulptūrą ir juvelyriką, skulptūrą ir medžio raižinius. Visi lietuvių medžio raižinių (arba liaudies grafikos) atspaudai ir išraižytos lentos rasti Žemaitijoje. Kretinga, Darbėnai buvo medžio raižinių centrai. Čia jie buvo raižomi, atspaudžiami ir platinami vietoje bei toli už apylinkių ribų.

Liaudies grafikai priskiriami ir popieriaus karpiniai bei tušu, pieštukais ar kitokia technika nupiešti piešiniai. Tokių darbų kūrėjų Kretingos apylinkėse nedaug. Šiek tiek daugiau yra tapytojų, turinčių didelę kūrybinę patirtį, susiformavusią stilistiką. Jų darbai – beveik išimtinai aliejiniais dažais tapyti paveikslai, kuriuose dominuoja gamtos, kaimo peizažai.

Iš taikomosios dailės šakų meistrų daugiausia yra tekstilės kūrėjų. Jų darbai įvairūs pagal techniką, medžiagas, paskirtį, santykį su tradicijomis. Deja, sunyko tradicinis audimas (rankšluosčiai, lovatiesės). Artimiausi tradicijoms megzti dirbiniai – pirštinės, kojinės, riešinės, kai kurie veltiniai. Juostos atstovauja specifiniam suvenyro žanrui.

Yra meistrų, kuriančių juvelyrinius dirbinius, daugiausia papuošalus, iš gintaro ir metalo.

Kitas taikomojo liaudies meno šakas reprezentuoja vos vienas kitas meistras. Akmenkalių kolekcijose dominuoja dekoratyviniai eksterjero darbai, įvairios kompozicijos. Kai kurie liaudies meno kūrėjai pina iš vytelių, kuria keramikos dirbinius, užsiima tradicine kalvyste, taip pat yra amatininkų, gaminančių muilą, siuvančių tautinius kostiumus, liejančių žvakes.

Kai kurie kūrėjai pasitelkia bendraautorius, daugiausia šeimos narius. Tokios praktikos esama tarp mezgėjų, keramikų, odos apdirbėjų.

Labai svarbus ryšys tarp kūrėjo, liaudies meistro ir vartotojo – užsakovo, pirkėjo, parodos lankytojo. Šis ryšys daro didelę įtaką paskirų šakų raidai, net dirbinių asortimentui.

Liaudies dailės Kretingoje vystymasis ir dailininkų pasiekimai

1951 m. Kretingoje, buvusiuose grafo A. Tiškevičiaus rūmuose, įvyko pirmoji liaudies dailės paroda.

1958–1962 m. tuometiniame valstybiniame Dailės institute vyko kursai liaudies menininkams. Juose mokėsi P. Kalenda, A. Puškorius, J. Lukauskas. Vedėjai buvo J. Mikėnas, J. Kėdainis, J. Balčikonis.

1961 m. A. Puškorius įsteigė Žemaitijos liaudies dailės sekciją.

1966 m. įkurta Kretingos rajono liaudies meno draugija (pirmininkas – A. Puidokas). Liaudies meistrų skaičius: 1967 m. – 52, 1971 m. – 50, 1983 m. – 56, 1988 m. – 52, 1991 m. – 34, 2001 m. – 58.

1970 m. Antalieptėje pastatytas pirmasis Lietuvoje dekoratyvinis stulpas. Vienas iš autorių – Juozas Lukauskas.

1972 m. B. Puškorienei suteiktas Verpėjų verpėjos, o A. Viluckiui – Meistrų meistro pameistrio vardas.

Kultūros ministerijos P. Galaunės vardo premija įteikta J. Lukauskui (1978), A. Puškoriui (1981), R. Puškoriui ir A. Viluckiui (1986), A. Skiesgilui (1978). „Pasaulio naiviojo meno enciklopedijoje“ (World encyclopedia of naive art. London, 1984) išspausdinta A. Drungilo biografija ir paveikslo „Senovinis linų apdorojimas“ reprodukcija.

Nemaža kūrinių kretingiškiai tautodailininkai sukūrė seminarų-stovyklų metu: Antalieptėje (1970), Ablingoje (1972), Dubingiuose (1972), Vilniuje (1973, 1974), Luknėje (1975), M. K. Čiurlionio kelyje (1975, 1981), Ignalinoje (1977), Miliūnuose (1978, 1981), Kėdainiuose (1978), Plungėje (1979), Juodkrantėje (1979–1981), Pašyšiuose (1980), Neksio m. (Danija, 1997).

Lukauskas, A. Puškorius (1989), A. Viluckis (1999) – Kretingos miesto Garbės piliečiai.

Kretingą puošia A. Puškoriaus, J. Lukausko, A. Viluckio, R. Puškoriaus, F.  Lukausko, P. Zapalio, S. Žiubrio, A. Kundroto, A. Skiesgilo (jaun.) kūriniai.

2020 m. birželio 1 d. Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus duomenimis, Kretingos rajono senųjų liaudies meistrų ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių sąrašą sudarė:

Senieji liaudies meistrai

Kajetonas Grigalauskas (?–1880) – raižytojas. Barzdžiai-Medsėdžiai

Aleksandras Vinkus (1832–1912) –  raižytojas. Darbėnai

Juozapas Paulauskas (1860–1945) – dievdirbys. Grūšlaukė

Antanas Klanius-Klanevičius (1830–1920) – dievdirbys. Grūšlaukė

Barbora Jankauskaitė (1915–2000) – liaudies tapytoja. Grūšlaukė

Pranas Simutis (1878–1938) – dievdirbys. Salantai

Jonas Kniūkšta (?–1935) – dievdirbys. Kurmaičiai

Kazimieras Gliožeris (1876–1947) – dievdirbys. Kurmaičiai

Adomas Einikis (?) – dievdirbys. Erlėnai

Liaudies menininkai  Kretingos rajone

Darbėnai

Arūnas ir Daiva Dudėnai – tradicinio amato darbų kolekcininkai

Tautvydas Rudys – odininkas, knygrišys

Raimondas Prikockis – keramikas

Edvardas Tedevušas Stalmokas – tapytojas

Jeronima Savickienė – tapytoja

Vytautas Vaičikauskas – dievdirbys

Rasa ir Gediminas Staškauskai – keramikai skulptoriai

Auksė Drazdienė – muiladarė

Žydrūnas Drazdas – vynininkas

Kartena

Jurgis Račkauskas (1923–2008) – tapytojas

Žydrūnas Einars – juvelyras

Antanas Sungaila – medžio drožėjas

Jeronimas Ubys – medžio drožėjas

Arvydas Klova – medžio drožėjas

Salantai

Regina Jablonskienė (1939) – audėja

Petras Kalenda (1904–1986) – medžio drožėjas

Liudas Ruginis (1943–2018) – medžio drožėjas

Veronika Sendrauskaitė – tapytoja, medžio drožėja

Genovaitė Siegienė – tapytoja, skiautinių meistrė

Leonardas Venckus (g. 1925?) – medžio drožėjas

Danutė Pučkorienė (1944–2018) – medžio raižinių meistrė, mezgėja

Alioyzas Pocius (g. 1951) – medžio drožėjas

Stanislava Frimontienė – mezgėja

Juozas Žilinskis – akmenkalys

Juozas Karčauskis – akmenkalys

Gintautas Milašius – medžio drožėjas

Vydmantai

Virgilijus Vaičiūnas – medžio drožėjas

Audra Mikalauskienė – veltinio meistrė

Violeta Šedienė – bitininkė

Kūlupėnai

Antanas Lubys – medžio drožėjas

Liudas Šopauskas – medžio drožėjas

Regina Tilvikienė – audėja

Kretinga

Adolfas Viluckis – medžio drožėjas

Steponas Žiubrys (1950–2002) – medžio drožėjas

Kurtas Skroblys (1936–2000) – tapytojas

Alfonsas Skiesgilas (1919–2009) – medžio drožėjas

Adolfina Skiesgilienė – siuvinėtoja

Antanas Drungilas (1914–1998) – tapytojas

Anicetas Puškorius (1911–1994) – medžio drožėjas

Birutė Puškorienė (1923–1992) – verpėja, audėja

Raimundas Puškorius – medžio drožėjas

Linas Puškorius – medžio drožėjas

Juozas Lukauskas (1906–1999) – medžio drožėjas

Feliksas Lukauskas – medžio drožėjas

Tadas Šorys – medžio drožėjas, juvelyras

Leokadija Kaukėnienė – siuvinėtoja

Stanislava Babrauskienė – mezgėja

Stanislava Jankauskienė – siuvinėtoja

Ona Virgina Laučienė – siuvinėtoja

Bronislovas Žimontas (1913–2007) – medžio drožėjas

Algimontas Žymontas – medžio drožėjas, šaukštininkas

Valerijonas Veitas (1934–2014) – medžio drožėjas

Gražvydas Čepulevičius (1938–2004) – tapytojas, medžio drožėjas

Gražvydas Kasparavičius – juvelyras

Ramunė Martinėnienė – lėlininkė

Birutė Reinikienė – mezgėja

Sandra Bričkuvienė – gintaro meistrė

Stasys Jauga – medžio drožėjas, šaukštininkas

Aleksas Eugenijus Kulvietis – medžio drožėjas

Narūnas Lideika – medžio drožėjas

Lilija ir Gintautas Joskaudai – odininkai

Alfonsas Sereika – tapytojas

Algis Norvilas – juvelyras

Valdonija Karaliūnienė – tapytoja

Raimondas Diekontas – kalvis

Rasa Balsevičienė – vilnos vėlėja, muiladarė

Ieva Garjonienė – tautinių kostiumų siuvėja

Arvydas Jarmalis – medžio drožėjas

Damilė Urbakonienė – juvelyrė

Inga Juškienė – juvelyrė

Arturas Patamsis – grafikas

Nijolė Kalvienė – juvelyrė

Juozas Šakinis – tapytojas

Halina Šakinienė – karpytoja

Raguviškiai

Virginija Barzdžiuvienė – keramikė

Jokūbavas

Felicija Stramilaitė – tapytoja

Kumpikai

Vytautas Vaičekauskis – medžio drožėjas

Imbarė

Augustinas Zaleckis – medžio drožėjas

Parengė Rita Vaitkienė, 2020

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. LUKAUSKAITĖ-ŠORIENĖ, Danutė. Vaizduojamojo liaudies meno kolekcija Kretingos muziejuje. Tautodailės metraštis, 2017, Nr. 32, p. 51–59.
  2. POCIENĖ, Asta. Tautodailininkai [interaktyvus]. [Prisegtas dokumentas „Tautodailininkų sąrašas“]. Pranešimas Ritai Vaitkienei. 2020-06-02,[žiūrėta 2020 m. birželio 2 d.]. Asmeninis pranešimas su priedais.
  3. POČIULPAITĖ, Elena. Vakarinis Žemaitijos pakraštys… Iš Kretingos krašto tautodailė ir tradiciniai amatai. Klaipėda: Libra Memelensis, 2017, p. 4–8. ISBN 978-609-8094-22-0.
  4. ŠORIENĖ, Danutė. Re: Apie liaudies meną [interaktyvus]. Pranešimas Ritai Vaitkienei. 2020-05-26,[žiūrėta 2020 m. gegužės 26 d.]. Asmeninis pranešimas su priedais.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai