Temos

Sukurta 2020-11-03

Atnaujinta 2020-11-03

Keramika (puodininkystė)

Keramika (puodininkystė)  – vienas iš amatų, kuriuo nuo seniausių laikų užsiimdavo tiek vyrai, tiek moterys. Lietuvoje puodininkystė labiausiai buvo išsivysčiusi Žemaitijoje. Puodininkystės centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio.

Šiltuoju metų laiku molį sudėdavo ant lentų ir laikydavo pavėsyje, kad neperdžiūtų, o žiemą – priemenėje, kad nesušaltų. Rankomis gerai išminkydavo molį, viela padalindavo jį į reikiamo dydžio gabalus. Ant tekėlo, kurį sukdavo koja, būdavo formuojamas puodas. Šalia tekėlo stovėjo indas su vandeniu moliui padrėkinti. Žemaičiai daugiausia gamindavo įvairius dubenis, puodus, ąsočius, kartais padarydavo indelių švęstam vandeniui laikyti ir žaislų. Gaminius, padarytus vasarą, džiovindavo pavėsyje, žiemą – troboje ant lentynų, arčiau krosnies.

Molio indą padaryti nepralaidų padeda glazūra. Senovės puodžiai, neturėdami šios priemonės, išsiaiškino, kad tvirtumo puodams suteikti gali pienas. Nulipdytą ar nužiestą puodą pamerkdavo keletui valandų į pieną ir puodas tapdavo nepralaidus vandeniui. Puodžiai taip pat naudodavo raugą. Karštą molio gaminį aptaškydavo, pavyzdžiui, burokėlių raugu, ir išdegtas gaminys įgaudavo įdomių atspalvių.

Puodžiai seniau naudodavo ir kefyrą – jame išmirkytas ir vėliau išdegtas gaminys priklausomai nuo temperatūros įgaudavo įvairiausių atspalvių – nuo gelsvo iki juodo.

Vienas seniausių būdų padaryti molinį indą nepralaidų yra juodoji keramika. Molio dirbiniai būdavo degami žemėmis apkastoje krosnyje, kūrenamoje smalkiomis priemonėmis – kankorėžiais, kita rūkstančia mediena. Juodi dervuoti dirbiniai taip pat tapdavo nepralaidūs.

Šios technologinės gudrybės kai kurių keramikų tebenaudojamos ir šiais laikais. Puodininkystės principai nesikeičia, keičiasi pagrindinis šios specialybės komponentas – molis.

Dabartinis molis paruoštas taip, kad kuo greičiau džiūtų. O seniau molis būdavo labai riebus – praeidavo laiko, kol išžiestas ar nulipdytas daiktas išdžiūdavo. Šiuolaikiniam keramikui labai svarbu, kad molis būtų švarus kaip sviestas. Bet kokia priemaiša – žvirgždas, akmenėlis, gruntas – reiškia, kad daiktas nebus patvarus. Degant aukštoje temperatūroje priemaiša sprogsta, ir visas triūsas nueina perniek – dirbinys sudūžta.

Iki Pirmojo pasaulinio karo naudota pirktinė glazūra. Kai jos nebeliko, pradėtas naudoti švinas. Pirmiausia jį ištirpindavo geležiniame puode, įkaitindavo, kol pavirsdavo pelenais. Pelenus atskiesdavo vandeniu, įberdavo ruginių miltų ir smėlio. Gautą mišinį kelis kartus permaldavo girnomis. Pasidarydavo gelsvos spalvos glazūra. Indus glazūruodavo prieš degimą.

Degimo krosnis – deglyčia – būdavo lauke, jos aukštis siekdavo 2 metrus. Krosnies dugnas – aukščiau pakuros. Krosnis turėjo dvi kūrenimo angas. Kūrendavo senomis malkomis, nes tokios kaitresnės. Liepsna per dugno skyles siekdavo patį viršų. Puodus degdavo naktį. Meistras sakydavo, kad tik tamsoje galįs iš liepsnos spalvos atspėti, ar jau išdegė. Tada ugnį užgesindavo. Angas užversdavo žemėmis ir palikdavo pamažu ataušti, kad nuo skersvėjo ar greitai atvėsę indai nesusproginėtų.

Anot Kretingos muziejaus archeologo Donato Butkaus, iš pradžių mūsų protėviai, gamindami puodus, į molį įmaišydavo smulkaus grunto, kad gaminys būtų tvirtesnis. Tik atsiradus pirmiesiems žiedimo įrenginiams molis buvo pradėtas gryninti – kitaip žiedžiant būtų braižęs ir žalojęs rankas. Indų formas greičiausiai perimdavo iš gamtos.

Seniausias Kretingos muziejaus keramikos eksponatų pavyzdys – iš molio pagamintas taukinis šviestuvas, kuriam penki tūkstančiai metų. Tai neolito laikotarpio dirbinio fragmentas, iškastas durpyne Šventojoje.

Muziejuje sukaupta nemenka liaudies buities kolekcija (87 puodai, puodynės, ąsočiai) pasakoja, kokie išradingi, praktiški ir estetiški buvo mūsų protėviai.

Keramika gali būti statybinė ir buitinė. Buityje keramiką protėviai naudojo labai plačiai: moliniai puodai ir puodeliai buvo skirti žolėms trinti, sriubai laikyti, pienui supilti, balandžiams girdyti, specialios puodynės su dangčiais – vandeniui į laukus besidarbuojantiems nunešti, o išsipūtę bundziai arba bumbliai naudoti žibalui laikyti.

Lietuviai buvo ne tik labai praktiški, bet ir grožį mėgstantys žmonės. Kiekvienas puodas vienaip ar kitaip pagražintas, papuoštas. Įskilusio mūsų protėviai neišmesdavo. Taupydami ir gerbdami daiktą, apipindavo medžio žieve – nors puodas jau nebetiko skysčiams laikyti, puikiai derėjo miltams, grūdams, kitiems biriems produktams.

Stebėtinas senovės žmonių sugebėjimas daiktą padaryti ne tik patogų, gudrų, bet ir gražų.

Puodžiaus darbe nuo senų laikų nedaug kas ir tepakito: žiestos puodynės, ąsočiai bei kiti buities daiktai iš molio tebenaudojami ir šiandien. Svarbiausia jų paskirtis – funkcionalumas, pakito tik apdaila, stilius.

Pasak Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjos Nijolės Vasiliauskienės, žemaičių keramika paprasta, žemiška. Mūsų protėviai visada naudodavo tik žemės spalvas, dirbinius puošė simboliais to, ką matė aplinkui. Todėl ant puodų vinguriuoja žalčiai, šviečia saulės, skleidžiasi augaliniai motyvai. Seniau žmonės, galvodami apie grožį, galvodavo ir apie praktiškumą, tradicijas. Dabar gi keramikai neretai dažniau rūpinasi savo pirkėjų skoniu – gamina tokius gaminius, kurie patrauklūs klientams, todėl išsaugoti žemaitiškumą ne visada pavyksta.

Puodžiaus profesija – viena seniausių pasaulyje, o jos pagrindiniai principai nekinta jau tūkstančius metų. Ilgus amžius po žeme dūlėjusios pavienės šukės gali papasakoti daug ir išduoti ne vieną profesinę paslaptį. Šiuolaikiniai keramikai, gamybos procese pasitelkiantys net kompiuterius, vis dar prisimena ir pasikliauja šimtmečius skaičiuojančia puodžių patirtimi.

Puodų gamybos principai išliko visiškai tokie patys kaip prieš tūkstančius metų. Tobulėja tik glazūra, gaminių išdegimas, darbo įrankiai. Anksčiau puodžiai, įdėję savo darbus į krosnį, žiūrėdavo pro skylutę, ar šie jau išdegti. Dabar gi degimo procesą valdo kompiuteris.

Vis dėlto ir praėjus tūkstantmečiams liko svarbiausia – tai rankų darbas. Žiedimo amatas jau atgyvena savo laikus – puodžiaus profesija nyksta, nes rankų darbą pakeitė fabrikinė gamyba.

Kai dar neegzistavo įmantrios technologijos, puodžiai rasdavo gudrių būdų, kaip padaryti savo kūrinius tvirtesnius, gražesnius, įdomesnius. Visas šias gudrybes, perduodamas iš kartos į kartą, galima naudoti ir šiais laikais.

***

Keramikų yra ir Kretingos tautodailininkų gretose.

Įvairiapusės kūrėjos – tapytojos, medžio drožėjos – Veronikos Sendrauskaitės pažintis su moliu prasidėjo Salantų socialinių paslaugų centre. Spalvingus savo keramikos darbus ji puošė glazūra, pagaminta iš trinto stiklo. Menininkės darbai mėgstami Lietuvoje, yra iškeliavusių į Pietų Ameriką, JAV, Europos šalis.

Virginija Barzdžiuvienė – keramikos pradininkė Raguviškių kaime. Tautodailininkė motyvų savo kūrybai ieško ir randa gamtoje, kurią laiko neišsenkančio grožio šaltiniu. Pradėjo nuo mažų darbų – sagų ir segių, smeigtukų, porceliano karolių, vėrinių ir kitų papuošalų. Kai perprato molio paslaptis, abu su vyru Virginijumi ėmė kurti didesnius gaminius. Keramika – kūrėjos uždarbis, iš kurio ji viena užaugino ir į gyvenimą išleido penkis vaikus. Labiausiai mėgsta gaminti varpelius ir švilpukus.

Tautodailininkės Virginijos Barzdžiuvienės dirbtuvės – keramiko iš Raguviškių Virginijaus Brazausko mokykla. Ten dar būdamas vaikas padėjo gaminti molinukų pusfabrikačius. Keramika tapo jo pragyvenimo šaltiniu. Kiekvieno kūrėjo tikslas yra išsiskirti iš kitų. V. Brazausko darbai mugėse išsiskiria spalvų gama, vėriniais, atėjusiais, anot autoriaus, „iš familijos“. Dailininkas savo kūrybą išaugino iki šeimos verslo, įkūrė įmonę.

Su moliu nuo vaikystės susidraugavęs keramikas Viktoras Gailius niekada iš nieko nesimokė, nekopijavo, nes kiekvienas kūrėjas turįs daryti iš savęs, ką ateidamas atsineša. Dirbdamas pedagoginį darbą, V. Gailius savo amato mokė vaikus Kretingos mokykloje-darželyje „Pasaka“.

Savamoksliu keramiku, turėdamas juvelyro specialybę, tapo vydmantiškis Alioyzas Pocius, iš molio ir šamotinės masės gaminantis lėkštes, vazas, ąsočius, puodukus, žvakides, skulptūrėles, pats sumeistravęs molio degimo krosnį.

Kretingiškės keramikės Rasos Staškauskienės kūryba gana moderni. Keramikos mokėsi Vokietijoje ir Danijoje. Jos sukurta šamoto Baltoji kolekcija – nešlifuotais kampais, nepagražinta spalvota glazūra – kalba apie žmonių jausmus. Šamotą menininkė derina su stiklu. Savo kūryboje bandydama žengti moderniojo šiuolaikiško meno link, vis dar susiduria su lietuvių konservatyvumu. 2013 m. Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centre surengtoje edukacinėje programoje „Molio abėcėlė“ R. Staškauskienė vedė praktines pamokas apie keramiką – vieną seniausių amatų.

Parengė Rita Vaitkienė, 2020

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. BENIUŠIENĖ, Irena. Molinukai – Brazauskų šeimos verslas. Pajūrio naujienos, 2003, gruodžio 2, p. 4.
  2. ČEPIENĖ, Reda. Kuriantys Raguviškių ir Dupulčių apylinkių žmonės. Pajūrio naujienos, 2014, gruodžio 5, p. 16.
  3. DUNAUSKAITĖ, Danutė. Molio ir adatos sukurtas pasaulis. Pajūrio naujienos, 1999, birželio 11, priedas „Smiltys“, p. 1.
  4. JOMANTAITĖ, Diana. Didžiausias malonumas – laukti stebuklų ir džiaugsmo akyse. Švyturys, 2015, rugsėjo 12, p. 16.
  5. JOMANTAITĖ, Diana. Tobulėjant technologijoms, tūkstantmetės puodžių amato subtilybės lieka tos pačios. Pajūrio naujienos, 2011, sausio 21, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 10.
  6. JOMANTAITĖ, Diana. Žemaitiškumo dvasia tautodailėje: ko dabartiniai meistrai gali pasimokyti iš senosios kartos. Pajūrio naujienos, 2011, gruodžio 9, priedas „Smiltys“, p. 15.
  7. Kuriantys Raguviškių ir Dupulčių apylinkių žmonės [Elektroninis išteklius]. Iš Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka: Kretinga, 2018 [žiūrėta 2020 m. liepos 16 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.kretvb.lt/wp-content/uploads/2018/08/raguviskiai_baubliai_darbas.pdf>.
  8. PAULIKAITĖ, Genovaitė. Jubiliejinė V. Gailiaus paroda. Švyturys, 1992, lapkričio 14, p. 2.
  9. PUIŠIENĖ, Audronė. Kai turi viziją, materija nėra svarbu. Pajūrio naujienos, 2010, kovo 19, priedas „Smiltys“, p. 11–12.
  10. PUIŠIENĖ, Audronė. Molis krito į širdį visam gyvenimui. Pajūrio naujienos, 2009, kovo 13, priedas „Smiltys“, p. 10.
  11. RAPALIS, Aurimas. Mokys įminti molio paslaptį. Pajūrio naujienos, 2013, gruodžio 13, p. 8.
  12. Senieji žemaičių amatai. Švyturys, 2006, rugsėjo 25, priedas „Mūsų krantas“, p. 2, 4.
  13. STONKUVIENĖ, Laima. Juvelyrą paviliojo molis. Švyturys, 2013, balandžio 20, p. 7.
  14. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Tradicijų ir šiuolaikiškumo harmonija tautodailėje. Pajūrio naujienos, 2011, birželio 10, priedas „Smiltys“, p. 11.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai