Temos

Atnaujinta 2020-06-09

Medžio drožyba, skulptūra

Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra, paprastai vadinama „dievukais“, „smūtkeliais“, „statulėlėmis“, „šventuolėliais“, yra viena iš vaizdinės dailės šakų, kuri lietuvių liaudies mene užima reikšmingą vietą. Pirmosios žinios apie liaudies skulptūrą yra išlikusios iš XVIII a., kai Lietuvos bažnyčios vadovai pradėjo drausti statulėles ir paveikslus statyti koplytėlėse, nes vaizduojamų šventųjų išvaizda neatitiko Bažnyčios reikalavimų. Apie tai kalbama Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus 1752 m. rašytame rašte „Synodus Miednicensis Samogitia“. Tai seniausias dokumentas, kuriuo pirmą kartą atkreipiamas dėmesys į liaudies skulptūrą. Liaudies skulptūra visose Lietuvos etnografinėse srityse buvo plačiai paplitusi XIX a. – XX a. pradžioje ir iki mūsų laikų daugiausia išlikusi Žemaitijoje. Tik žemaičiai statė koplytėles ant žemės, „apgyvendindami“ jose daugybę šventųjų skulptūrėlių.

Liaudies skulptoriai – dievdirbiai – stebėdavo skulptūras bažnyčiose, maldaknygių iliustracijose, religiniuose paveikslėliuose ir droždavo su dideliu pasišventimu, vedami intuicijos ir savo vidinio dvasingumo. Tai daugiausia buvo menininkai iš pašaukimo, iš Dievo malonės, kai kurie neturėję savo namų, šeimos, nelabai tesirūpinę tuo, kur gyvens ir ką valgys rytoj.

Nors liaudies skulptūros plito po visą Lietuvą, bet buvo kuriama tam tikruose centruose, kur gyveno arba kur klajodami po apylinkes ilgiau apsistodavo dievdirbiai. Vienas iš tų centrų buvo Kretinga ir jos apylinkės.

Dievdirbių gyvenimo istorijas atsekti gana sunku, juolab kad jie retai įrėždavo savo vardus drožiniuose. Didelė dalis skulptūrų į Kretingos muziejų pateko kaip „nežinomo autoriaus“ dirbiniai.

Dauguma dievdirbių buvo visiški savamoksliai. Gyveno ten, kur dirbo. Pabaigę eidavo pas kitą užsakovą. Dalis turėjo namus, šeimas, kartais net nedidelį ūkelį. Pastarieji turėjo ir savo dirbtuves su medžiui apdirbti reikalinga įranga. Pavyzdžiui: dievdirbys Antanas Klanius-Klanevičius (1830–1920), gimęs Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Mažonų kaime (dab. Kretingos r.), turėjo dirbtuves ir mokinių. Vienas iš garsiausių jo mokinių – dievdirbys Juozapas Paulauskas (1860–1945). Mažai žinomas dievdirbys Juozas Simutis gyveno Salantuose. Buvo neturtingas, ėjo per kiemus, darydamas dievukus. Juodupėnų kaimo kapinėse J. Alonderio darytoje koplytėlėje stovėjo J. Simučio skulptūra „Kristus“, daryta apie 1902 m. Dievdirbys mirė būdamas apie 70 metų, Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu. Nepaprastai gražios Kretingos muziejaus vaizduojamojo liaudies meno kolekcijoje saugomos keturios dievdirbio Juozo Piauloko skulptūros. Jis apie 1923–1925 m. dirbo medžio meistru Kosto Grikšto malūne, kuris buvo Kretingos apskrities Veiviržėnų valsčiaus Vyskupiškių ir Jucaičių kaimų sandūroje. Dievdirbys sunkiai kalbėjo, beveik visai negirdėjo, mėgo drožti aštriu peiliuku. Jam tuo laiku buvo daugiau kaip keturiasdešimt metų. Dar žinomi Kretingos apylinkėse kūrę Jonas Kniūkšta, Kazimieras Gliožeris.

Žemaitijos dievdirbiai bene vieninteliai Lietuvoje sugebėdavo išsilaikyti tik iš šios veiklos, mat šiame regione užsakymų būdavo daugiausia.

Kretingos muziejus savo vaizduojamosios dailės rinkinyje saugo apie 700 dievdirbių sukurtų skulptūrėlių.

Anksčiau viskas būdavo daug paprasčiau – prireikus koplytstulpio ar kryžiaus, buvo kviečiamas vietinis meistras. Kryžius gebėjo padaryti visi medžio meistrai, o paprastus, be papuošimų paminklus – ir kiekvienas meistrauti mokantis valstietis. Tačiau skulptūrėles galėjo sukurti jau ne kiekvienas.

Daugiausia šventųjų skulptūrų į Kretingos muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio liaudies meno kolekciją surinkta iš 1956–1975 m. buvusių masiškai naikinamų mažosios architektūros objektų: koplytėlių, koplytstulpių, koplyčių ir kt. Vėliau senosios skulptūros kolekcija pasipildė tik keliolika vienetų.

Medžio meistrai drožė kryžius, skaptavo koplytstulpius, stogastulpius, koplytėles – tai, kas šiandien įvardyta kaip mažoji architektūra. Žmonės jų dirbinius statė kryžkelėse, laukuose, pamiškėse, šalia sodybų, prie artimųjų kapų, šventoriuose, miestelių aikštėse. Juos statė įvairiomis progomis: praėjus karams, ištikus nederliui, po liaudies sukilimų, norėdami šeimoje susilaukti vaikų, šeimoje gimus kūdikiui, kad atbaidytų nuo sodybų ir laukų piktąsias dvasias, kurių buvimu dar tikėta. Sodybų koplytėlėse dažnai pristatydavo tiek skulptūrų, kiek šeimoje narių. Tai šeimos globėjai ir užtarėjai, židinio bei turto sergėtojai, dažnai jų vardai atitikdavo šeimos narių vardus.

Senosios kartos liaudies meistrų darbai pasižymėjo savita menine išraiška ir bendromis ypatybėmis, kurios virto tradicinėmis.

2012 ir 2013 m. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Kretingos muziejus ir Kretingos rajono tautodailininkų klubas „Verpstė“, norėdami atgaivinti senąjį tradicinį lietuvių liaudies amatą – medžio raižinių grafiką – Kretingos muziejaus dvaro malūno edukacinėje klasėje (2013 m. – muziejaus Tradicinių amatų centre) surengė teorinį-praktinį seminarą „Tradicinė lietuvių liaudies grafika: medžio raižiniai“. Tautodailininkai iš Palangos, Klaipėdos ir Kretingos, Kretingos meno mokyklos mokytojai mokėsi raižyti medį ir daryti atspaudus. 2012 m. senojo tradicinio amato mokėsi 8 tautodailininkai, o 2013 m. – 11 suaugusiųjų ir 5 moksleiviai.

2016 m. muziejuje surengtoje parodoje „Žemaičių dievdirbiai po mėlynu Lietuvos dangum…“ buvo eksponuojami iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atrinkti, Šiaulių „Aušros“ muziejuose saugomi įvairiais keliais iš Kretingos krašto patekę senųjų liaudies meistrų (medžio drožėjų ir raižytojų) kūriniai. Pirmą kartą Kretingos muziejuje buvo eksponuojami Kretingos krašto meistrų Kajetono Grigalausko, Aleksandro Vinkaus-Vitkausko medžio raižinių atspaudai.

Žymūs ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, mūsų krašto tautodailininkai, išėję anapilin: medžio drožėjai Anicetas Puškorius (1911–1994), Juozas Lukauskas (1906–1999), Petras Kalenda (1904–1986), Alfonsas Skiesgilas (1919–2009), Steponas Žiubrys (1950–2002), Bronislovas Žymantas (1913–2007), Adomas Kvasas (1924–2016).

Jų kūryba – tai muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio tautodailininkų drožinių kolekcijos pagrindas.

Šioje kolekcijoje sukaupta per 600 drožinių: skulptūrų, kaukių, bareljefų, dekoratyvinių šaukštų, verpsčių, rankšluostinių ir kt. Vien Alfonso Skiesgilo – naiviojo meno atstovo – kūrinių kartu su sūnaus Alfonso Skiesgilo jaunesniojo darbais muziejuje yra 125 vienetai, Lukauskų šeimos (Juozo Lukausko, jo brolio Antano, sūnų Felikso ir Juozo) – 132 drožiniai, o Puškorių šeima – Anicetas Puškorius ir sūnūs Raimundas bei Linas – perdavė muziejui 72 drožinius.

Įspūdingais medžio drožiniais stebina kretingiškiai Adolfas Andriejus Viluckis, Raimundas Puškorius, Feliksas Lukauskas, Tadas Šorys, Stasys Jauga, Aleksas Kulvietis, karteniškiai Antanas Sungaila, Jeronimas Ubys, Arvydas Klova, Antanas Lubys ir Liudas Šopauskas iš Kūlupėnų kaimo, salantiškiai Alioyzas Pocius, Liudas Ruginis, Virginijus Vaičiūnas iš Kiauleikių kaimo, Augustinas Zaleckis iš Imbarės.

Medžio skulptorių darbai labai skirtingi. Vieni autoriai vertina formų autentiką (J. Lukauskas), kiti (A. Viluckis) – pačių susikurtų siluetų originalumą, frontalių pozų jėgą (S. Žiubrys) ar dekorą bei simbolinę dinamiką (R. Puškorius). Kitus labiau domina senovės lietuvių sakmių, padavimų personažai, mitologinio sakrališkumo paieškos, kuriose nevengiama pridėti žemaičiams artimos pagonybės krislo (A. Skiesgilas, G. Čepulevičius). Vyrauja pusiausvyra tarp klasikos ir eksperimento.

2019 m. Lietuvos istorijos institutas atliko Etninės kultūros globos tarybos inicijuotą tyrimą, skirtą labai menkai tyrinėtam klausimui – Lietuvos tautodailės medžio drožybos meninių objektų (paminklinių skulptūrų, skulptūrinių stogastulpių / koplytstulpių, stovylų, koplytėlių, skulptūrinių suolelių, kitų dekoratyvinių lauko artefaktų) ansambliams, kompleksams, grupėms, takams ar keliams viešose gyvenviečių ar memorialinių vietovių bei rekreacijos erdvėse.

Lietuvos kultūra išsiskiria milžiniška tautodailės medžio drožybos skulptūrų ir kryždirbystės ansamblių gausa ir įvairove, kuri toli gražu nėra tolygiai paplitusi šalyje. Tyrimo rezultatuose pateiktas Kretingos rajono savivaldybėje sukurtų parkų ir skulptūrų, jų sumanymo, koncepcijos, tematikos, idėjos autorių, meistrų sąvadas.

Kretingos rajono savivaldybėje sukurtų parkų ir skulptūrų, jų sumanymo, koncepcijos, tematikos, idėjos autorių, meistrų sąvadas

  1. Skulptūros (13) Rūdaičių k., Ežero g. 3, 1980 m. (Adolfas Andriejus Viluckis, Anicetas Puškorius, Pranas Varkojis).
  2. Skulptūra „Įpilties pilys iš praeities“ Senojoje Įpiltyje (Edvardas Stalmokas; E. Stalmokas, Povilas Lengvys, M. Razma, J. Tarvydas, Vladas Savilovas, Albertas Viršilas, Arūnas Kaubrys, Vidmantas Augutis, Povilas Bružas, Virginijus Jonauskas, Leonas Jonušas, Aurimas Lileikis, Mindaugas Martinkus, Adomas Stonkus, Edvardas Rusys, Darius Želvys ir kiti bendruomenės nariai).
  3. Skulptūrinė kompozicija A. Mončiui atminti skulptoriaus A. Mončio gimtinėje, prie kelio į Plokščių kaimą, Darbėnų sen. 1991 m.
  4. Stogastulpiai (3) Perkūno, Saulės ir Žemynos garbei Senojoje Įpiltyje, Darbėnų sen. 2007 m. (Ieva Vasauskienė).
  5. Skulptūros (10) Pastauninko parke, Kretingos miesto sen.
  6. Skulptūros (3) Ėgliškių-Andulių piliakalnyje, Žalgirio sen.
  7. Skulptūros (3) Kartenos miestelio centre, Kartenos sen., 2010 m. (Arvydas Klovas)
  8. Vietovardžių (7 kaimų) stogastulpių (7) parkas Žemaitijos vardo paminėjimo sukakčiai atminti Žvainių k., Imbarės sen. (A. Pocius, A. Zaleckis, G. Milašius).
  9. Skulptūrų (10) parkas Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnų kaime, Kūlupėnų sen., 1970–2017 m. (Liudas Ruginis, Adolfas Andriejus Viluckis, Steponas Žiubrys, Gediminas Staškauskas, Alfonsas Skiesgilas, Raimundas Puškorius, Vytautas Majoras).
  10. Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu (18 skulptūrų) Kretingos dvaro parke, Kretingoje, 2002 m. (organizatoriai – V. Kanapkienė, E. Giedrimas, autorė – R. Gorodeckienė; Feliksas Lukauskas, Tadas Šorys, Adolfas Viluckis, Raimondas Puškorius, Steponas Žiubrys, T. Šorys, V. Gorodeckis).
  11. Baltų mitologijos parkas (rekreacinis pažintinis takas) Sausdravuose, Darbėnų sen., pradėtas kurti 2009 m. (Artūras, Voldemaras Reinikiai).

Parengė Rita Vaitkienė, 2020

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. KAZAKEVIČIUS, Ignas. Šio katalogo puslapiuose… Iš Kretingos menininkai vakar ir šiandien. Sudarė Danutė Šorienė. Klaipėda: Libra Memelensis, 2004, p. 2–3. ISBN 9955-544-24-4.
  2. Lietuvos medžio drožybos ansamblių klasifikacija ir plėtros bei globos perspektyvos. Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos sk. Etninės kultūros globos taryba. Parengė Vytautas Tumėnas. Vilnius, 2019, p. 126–347 [žiūrėta 2020 m. gegužės 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://ekgt.lt/media/dokumentai/TumenasPARKAI2019Lux8.pdf>.
  3. LUKAUSKAITĖ-ŠORIENĖ, Danutė. Vaizduojamojo liaudies meno kolekcija Kretingos muziejuje. Tautodailės metraštis, 2017, Nr. 32, p. 51–59.
  4. ŠORIENĖ, Danutė. Krikščionybės įtaka vaizduojamajame mene – žemaičių liaudies skulptūroje. Švyturys, 2013, balandžio 13, p. 11, 16.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai