Temos

Sukurta 2020-11-06

Atnaujinta 2020-11-06

Tapyba

Liaudies tapybos raida Lietuvoje

Ankstyviausių lietuvių liaudies tapybos pavyzdžių esama iš XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios. Kūrinių siužetų prototipai (kaip ir skulptūros) imti iš bažnytinės dailės. Paveikslai tapyti aliejiniais, klijiniais, temperos dažais ant lentos, skardos, drobės ar popieriaus, kabinti namuose, klėtyse, dėti į koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius (daugiausia Žemaitijoje), jais puošti bažnyčių altoriai. Yra liaudies meistrų darbo kilnojamų altorėlių (dažniausiai tapytų ant skardos), bažnytinių vėliavų.

Kiekvienoje bažnyčioje, o kartais ir šventorių koplytėlėse ar didesnėse koplyčiose, yra paveikslų, vaizduojančių keturiolikos stočių Kristaus kryžiaus kelią (vad. stacijos), šventuosius ir jų gyvenimo scenas. Vienas iš seniausių – 1683 m. pažymėti buvę Salantų kapinių koplyčios klauptai, puošti paspalvinta augaline drožyba ir šešiais paveikslais. Centre nutapyti Kristus ir Marija, dešinėje – šventieji Kotryna ir Agnietė, kairėje – Laurynas ir Steponas (saugoma LNM). Bažnyčios ir juose esantys meno kūriniai teikė stiprių emocinių įspūdžių, daugeliui savamokslių menininkų buvo didžiausia mokykla.

Maldynų iliustracijos taip pat buvo parankios liaudies tapytojams. Jie pasinaudodavo tik mažų, nespalvotų paveikslėlių kompozicinėmis schemomis, todėl jiems likdavo daug galimybių jų pačių saviraiškai.

Senosios liaudies tapybos pavyzdžių randama visoje Lietuvos teritorijoje. Ypač ryškios jos (kaip ir kitų tautodailės vaizduojamųjų rūšių – skulptūros, grafikos) tradicijos Vakarų Lietuvoje. Šventųjų atvaizdų būdavo kapinių, pamiškių, pakelių, sodybų koplytėlėse, taip pat trobose ir klėtyse. Kaimo žmogus iš šventųjų laukė ir praktiškos paramos, apsaugos šeimai ir namams nuo bado, ligų, gaisrų. Paveiksle šventųjų atvaizdai atskleidžia ir žymesnius istorinius įvykius, epochos dvasią. Kiekvieno liaudies tapytojo požiūris į prototipą buvo subjektyvus ir priklausė nuo paties menininko dvasingumo, talento ir patyrimo. Kai kurie autoriai stengėsi nenutolti nuo originalo, bandė tiesiog kopijuoti. Dažniausiai liaudies tapytojai laisvai interpretuodavo religinį siužetą, keisdavo interpretuojamo paveikslo kompoziciją, naudodavo savo aplinkos detales (tapė šventuosius valstiečių drabužiais ir kt.). Tokiems kūriniams būdingas formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas. Pagrindiniai spalvų santykiai dažnai būdavo kruopščiai parenkami išmaišant dažus paletėje. Dažniausiai stengtasi išgauti intensyvias, ryškias gamas.

Savamokslių liaudies tapytojų paveikslų kompozicija nesudėtinga: viskas lakoniška ir santūru. Piešinys primityvus, deformuotas, figūros netaisyklingos, kūno dalių santykiai nelogiški ir neproporcingi: vienur figūros sunkios, kresnos, kitur pailgintos; laikysena statiška, gestai sukaustyti, rankos sulenktos per alkūnes, sunertos ar maldingai priglaustos prie krūtinės. Beveik visa išlikusi senoji Lietuvos liaudies tapyba anoniminė, nes nurodyti autoriaus pavardę nebuvo įprasta, tik vienas kitas pasirašę savo darbus.

Kretingos krašto tapytojai

Kretingos kraštas, ypač Grūšlaukės apylinkės, turtingos liaudies kūrėjų, tačiau dar yra tokių, apie kuriuos mažai žinome. Jie gyveno tyliai ir ramiai, niekuo neišsiskirdami iš aplinkos, bet jų kūryba ir darbai stipriai nušvietė ne vien jų pačių, bet ir kitų žmonių gyvenimus.

Mažonų kaime gyvenęs garsus dievdirbys Antanas Klanius-Klanevičius (1830–1920) dirbo altorius, drožinėjo skulptūras, tapė paveikslus. Kretingos, Skuodo, Plungės apylinkėse drožė skulptūras, darė kryžius, tapė paveikslus jo mokinys Juozapas Paulauskas (1860–1945).

Kretingos krašte, Grūšlaukės kaime, gyveno didelės kūrybinės dvasios asmenybė ir sakralinių paveikslų tapytoja Barbora Jankauskaitė (1922–2000), vietinių žmonių ypač mylima ir vadinta tiesiog Barbele. Barbora dirbo Grūšlaukės bažnyčios patarnautoja, vadinamąja „pročkele“, – tvarkė ir puošė altorius, prižiūrėjo bažnytinius rūbus, staltieses. Tuo pat metu ji daug tapė: du masyvūs jos paveikslai ir šiandien puošia Grūšlaukės bažnyčios sienas. Nemažai B. Jankauskaitės paveikslų yra iškeliavusių pas kaimo žmones: ne vieno vyresnio grūšlaukiškio namų svetainėje ir šiandien tebekabo Barboros nutapyti šventieji ar scenos iš jų gyvenimo. Kretingos muziejuje saugomi trys tapytojos paveikslai.

Tapyba nebuvo tokio didelio masto reiškinys kaip architektūra, skulptūra, bet vis dėlto buvo faktas ir veikė dviem kryptimis: šventųjų paveikslų tapyba, tenkinant liaudies religinius jausmus, ir architektūrinių elementų, baldų, kai kur ir langinių puošyba. Architektūros eksterjero ir baldų spalvų deriniai Žemaitijoje labiau skiriasi nei kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose. Čia architektūrai būdingos šiltos spalvos. Iš baldų šiltomis rudomis arba raudona ir ruda spalvomis dažniausiai puošiamos spintos ir skrynios. Polichrominį ornamentą sudaro augaliniai, gyvūniniai ir geometriniai motyvai, pasitaiko ir paukščio motyvas.

Anot Marijos Kuodienės, šiuolaikiniai liaudies tapytojai tęsia XX a. pradžioje nutrūkusią religinės liaudies tapybos tradiciją, nes ją vis labiau užgoždavo atvežtiniai kūriniai, trafaretinis meno kūrinių dauginimas, įvairi spausdinta vietinė ir atvežtinė produkcija. Tačiau tai jau kitoks reiškinys. Liaudies meno draugija, įkurta 1966 metais, vienija savamokslius tapytojus, gyvenančius miestuose ir kaimuose. Savamoksliai liaudies tapytojai paveiksluose ne tik vaizduoja matomąjį pasaulį, bet stengiasi jais pagilinti savo pasaulėžvalgą. Beveik visi liaudies tapytojai paveikslus kuria atliekamu nuo pagrindinio darbo ir buities reikalų laiku. Vienas kitas dirba retsykiais, stichiškai, įkvėpimui atėjus. Daugelis nuolat pradėjo tapyti vyresnio amžiaus, užauginę vaikus ar išėję į užtarnautą poilsį. Dažnas liaudies menininkas savo autobiografijoje pažymi, kad potraukis piešti atsirado labai anksti – vaikystėje ar jaunystėje.

Netikėtai, dirbdamas sargu ir turėdamas daug laisvo laiko, tapyti pradėjo vienas garsiausių Kretingos krašto tapytojų Antanas Drungilas (1914–1998). Tapytojas siekė tiksliai nupiešti figūras, proporcijų darnos, istorinės tiesos. 1984 m. Londone ir Belgrade išleistoje pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje (World Encyclopedia of Naive Art, 1984) atspausta trumpa tapytojo biografija ir jo paveikslas „Senovinis linų apdirbimas“. Manoma, kad jis nutapė per 150 paveikslų. Jo darbų yra daugelyje Lietuvos muziejų. Didžiausią tapytojo kolekciją – 30 paveikslų – saugo Kretingos muziejus.

Kiekvienas tapytojo, Kretingos rajono Garbės piliečio (suteiktas 2002 m.) karteniškio Jurgio Račkausko (1923–2008) paveikslas – tai tylus pokalbis su gamta, su pačiu savimi. 1985 m. tapytojo paveikslas buvo eksponuotas parodoje Japonijoje ir apdovanotas diplomu. Kretingos muziejus saugo 46 tapytojo paveikslus.

Kurtas Skroblys (1936–2000) teptuką pirmą kartą į rankas paėmė 1957 metais. 1974 m. tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu. Tapė vakarais ir savaitgaliais apylinkių gamtovaizdžius. Žmones labiausiai žavėjo jo nutapytų peizažų realistiškumas, įvairovė, atitinkanti metų kaitą ir nuotaiką. Kretingos muziejus saugo 18 tapytojo paveikslų. Kiti iškeliavo į privačias kolekcijas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Tapytoja mokytoja Genovaitė Čejauskaitė (1936–2015) tvirtino turinti ir savo ritualą: „Guluosi vakare ir prašau savo angelą sargą, kad pažadintų mane tuoj po vidurnakčio. Jau būnu pasiruošusi dažus, ir imuosi darbo“. Savo paveikslus ji teigė tapanti naktimis. O žiemą, kad širdy būtų šilčiau ir jaukiau, piešė vasaros vaizdus. Sodrios gėlės, Kretingos miesto ir Renavo apylinkių vaizdai – tokia buvo jos paveikslų tematika. Parodose dalyvaudavo nuo 1957 metų. Kretingos muziejuje saugoma 50 tapytojos paveikslų.

Kretingiškio tautodailininko Alfonso Sereikos paveikslai – tai natiurmortai, peizažai, širdžiai brangūs istorinių šimtamečių statinių vaizdai. Teptuką į rankas pirmąkart paėmė jau būdamas brandaus amžiaus. Kūriniai buvo eksponuojami bendrose tautodailininkų kūrybos parodose Vilniuje, galerijoje „Arka“, LDM Radvilų rūmuose. Surengė keletą personalinių parodų Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Radviliškio rajone esančiame Sidabrave. Už reikšmingas personalines parodas ir etninės kultūros puoselėjimą 2015 metais įteikta Kretingos rajono savivaldybės kultūros ir meno premija. Kretingos muziejuje saugomi 6 tapytojo paveikslai.

Įspūdžių iš gamtos savo paveikslams Kretingos rajono Garbės pilietis (suteiktas 2020) Edvardas Tedevušas Stalmokas semiasi įvairiais metų laikais, o labiausiai patinka ankstyvi rytai ir vakarai. Tapybai menininkas paskiria žiemos mėnesius. Jau nutapė pusę tūkstančio paveikslų, yra surengęs 25 personalines parodas. Jo paveikslai kabėjo visų aplinkinių miestų, įskaitant ir Klaipėdą, salėse, nekalbant apie mažesnius Žemaitijos miestelius. Kretingos muziejus saugo 5 tapytojo paveikslus.

Aliejumi sodriais plačiais potėpiais tapytuose Julijos Rudienės paveiksluose tarsi atgyja Lietuvos ir Kretingos miesto, į kurį įleido šaknis, vaizdai: senas malūnas, upė ir tiltai, žaliuojantys ir rudens nuspalvinti medžiai, javais banguojantys laukai bei daugybė saulėlydžių. Surengusi vieną personalinę parodą, tyliai išėjo anapilin. Beveik visi tapytojos paveikslai saugomi Kretingos muziejuje (21 vnt.).

Naiviojo meno dvasia dvelkia ir neįmantrūs, bet šilti Auksūdyje, Darbėnų seniūnijoje, gyvenančios tautodailininkės Jeronimos Savickienės paveikslai. Visą savo kūrybinį palikimą – paveikslus ir rankdarbius – ji padovanojo Padvarių socialinės globos namams ir Kretingos muziejui (6 vnt.)

Naiviojo meno atstovų kūryboje vyraujanti figūrų deformacija, statiškumas, plokštuminė erdvė, ignoruojamas mastelis bei perspektyva yra ne sąmoningas paveikslo elementų bei struktūros supaprastinimas, o įgūdžių stoka. Nesuvaržyti akademinių taisyklių, naiviųjų menininkų darbai išsiskiria spontaniškumu, jie pavergia savo nuoširdumu ir sąžiningumu.

Savamokslių tapytojų meninės kalbos priemonės per ilgesnį laiką ne kažin kiek keičiasi. Meninės išraiškos bruožai leidžia juos skirstyti į dvi grupes: tai naivieji menininkai ir tapytojai, sekantys profesionalų meną. Profesorius Aleksandras Jackovskis (Lenkija) taip sako apie šiuolaikinius liaudies tapytojus: „Riba tarp diplomuotos ir nediplomuotos dailės – labai sunkiai apčiuopiama, ypač tada, kai vertiname ne amatą, o vaizduotę. Daugybė žymiausių meistrų XX a. nestudijavo akademijose ar kitose meno mokyklose, o ėjo savo keliu. Jie buvo apdovanoti ne tik talentu, bet ir nuovoka.“

Dalia Skridailaitė tapyti pradėjo baigusi studijas S. Žuko dailės technikume. 1984 m. įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Nuo 2015 m. menininkė priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai ir Meno kūrėjų asociacijai. Dailininkė užsiima aktyvia menine veikla, dalyvauja parodose, pleneruose. Menininkės darbuose daugiausia perteikiamos su mastechinu (mentele) tapomos gėlės, kolorite vyrauja grynos, ryškios, šviesios spalvos, susipynusios su pastelinėmis spalvos.

Valdonija Karaliūnienė – tapytoja, lėlininkė, dailės mokytoja ekspertė. 1982 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Surengė 34 personalines tapybos parodas.

Į tautodailininkų gretas įsitraukia jaunieji kūrėjai, menkiau išmanantys tradicinę kūrybą, besivadovaujantys šių dienų tendencijomis. Jie – kitokie negu senieji meistrai, kai kurie studijavę dailės mokslus. Anot profesoriaus Vytenio Rimkaus, pagrindinės šiuolaikinio liaudies meno srovės, grupės, tendencijos yra dvi – tai tradicinis ir naujasis liaudies menas. Kuriant tradicinio amato pagrindu, pirmiau yra būtina gerai tą amatą išmanyti, pajusti jo dvasią ir tik tuomet improvizuoti.

Parengė Danutė Šorienė, 2020

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. Dalia Skridailaitė. Iš Baltijos menas [interaktyvus]. Vilnius: Baltijos meno galerija, 2018, [žiūrėta 2020 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://baltijosmenas.lt/dalia-skridailaite/>.
  2. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. XX f b. nr. 140.
  3. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. XX f b. nr. 68.
  4. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. XX f b. nr. 8, 147.
  5. KUODIENĖ, Marija. Lietuvių liaudies tapyba: katalogas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 1995, p. 6 19. ISBN 9986-669-00-6.
  6. POČIULPAITĖ, Alė. Lietuvių liaudies tapyba. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020, [žiūrėta 2020 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/Straipsnis/lietuviu-liaudies-tapyba-118025>.
  7. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Iškiliausias paminklas žmonai – paroda. Pajūrio naujienos, 2017, sausio 13, priedas „Smiltys“, [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.pajurionaujienos.com/?sid=15032&act=exp>.
  8. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Virtualioje parodoje – apie šviesuolę iš Grūšlaukės. Pajūrio naujienos, 2020, balandžio 17, priedas „Mūsų žmonės“, [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.pajurionaujienos.com/index.php?act=exp&sid=19909>.
  9. ŠORIENĖ, Danutė. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. XX f b. nr. 46.
  10. ŠORIENĖ, Danutė. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. XX f b. nr. 44.
  11. ŠORIENĖ, Danutė. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. XX f b. nr. 69.
  12. Tapyba. Iš Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacija. Vilnius: 2020, [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://lietuvostautodaile.lt/kurybos-zanrai/322-tapyba>.
  13. VAITKUTĖ, Vaida. Liaudies baldai ir jų dekoravimas Žemaitijoje. Iš Lietuva–Latvija: paribio kultūra, istorija, dabartis. Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2013, [žiūrėta 2020 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.baltu.lt/kuo_mes_idomus_pasauliui/baldai.htm>.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai