Temos

Atnaujinta 2021-10-08

Gimimas ir krikštas

Gimtis yra universaliausia žmogaus patirtis. Žmogaus gimimas įtvirtinamas apeigomis. Tai yra specifiškai įrėminti socialiniai įvykiai, kurie perduodami remiantis seniai įteisinta tvarka ir yra pagrįsti tradicija. Ritualai formuoja ir palaiko bendruomenę siejančius ryšius, laiduoja tai, kad individas socializuodamasis nesąmoningai perima bendras vertybes, žinias ir patirtį, padeda išspręsti socialinius konfliktus ir periodiškai atnaujina bei pakeičia socialines struktūras.

Kūdikio gimimas reikšmingas visiems bendruomenės nariams, nes suformuoja naujus giminystės ryšius, o pats ritualas atlieka svarbų vaidmenį organizuojant ir reorganizuojant socialinius kontekstus.

Lietuvių šeima laikė garbe turėti daug vaikų. Neturėti vaikų – didelė nelaimė, taip pat gėda prieš kaimynus ir gimines, Dievo bausmė ne tik šiame gyvenime, bet ir po mirties.

XIX a.–XX a. pirmojoje pusėje kuo daugiau vaikų šeima turėdavo, tuo buvo laikoma garbingesne, Dievo ir žmonių pagirta.

Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo senų senovės buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visko, kas bloga, ir garantuoti laimingą bei gerą gyvenimą.

Kaimo bendruomenėje buvo nusistovėjusios tam tikros moralinės normos. Dorovinės vertybės papročiuose egzistavo moralės normų pavidalu. Jos buvo reguliuojamos tam tikrais draudimais. Pirmame etape dar prieš kūdikio pradėjimą abu tėvai turėjo laikytis tam tikrų elgesio normų. Šeimos ryšiai buvo šventi. Vaiko atsiradimui būdavo ruošiamasi dar prieš vestuves. Žiūrima, kad būsimasis tėvas arba motina būtų iš geros giminės.

Kūdikio laukimosi laikotarpiu draudimai labiau skirti motinai. Buvo tikima, kad būsimojo vaiko sveikata, likimas priklausys nuo nėščios motinos elgesio, prisilaikymo.

Atėjus laikui gimdyti, buvo kviečiama patyrusi pribuvėja, kuri naujagimį priimdavo, nuprausdavo, atlikdavo pirmąsias gimimo apeigas ir pirmiausiai parodydavo tėvui. Gimdyvės lankyti ateidavo viso kaimo moterys.

Lopšinės – nepaprastai nuoširdūs, kupini meilės moterų motinų kūriniai, dainuojami supant ir migdant kūdikius. Tai savotiškos dainelės, gražiausiais žodžiais apibūdinančios kūdikį, taip pat kalbančios apie būsimo gyvenimo sėkmę. Lopšinėse neretai minimi įvairūs gyvūnai. Kretingos apylinkėse paplitusios lopšinės apie pelytę, nešančią kūdikiams miegelį.

Vaiko socialinio įteisinimo papročiai funkcionuoja laike ir erdvėje. Vienas pačių svarbiausių bendruomeninių įvykių – krikštynos.

Paskirų žinių apie XIX a. pirmos pusės žemaičių krikštynas randama 1823 m. parašytame veikale „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“. Tokių žinių pateikia Dionizas Poška ir Liudvikas Adomas Jucevičius 1846 m. publikuotoje knygoje „Lietuva. Jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“. Užuominų apie kuršėniškių krikštynas yra Motiejaus Valančiaus  1869 m. publikuotoje apysakoje „Palangos Juzė“.

Išsamiau nagrinėti XIX a. pabaigos – XX a. krikštynų papročiai Juozo Mickevičiaus veikale „Žemaičių krikštynos“, taip pat Igno Končiaus studijose. Budrių kaimo krikštynas aprašė Ignas Jablonskis.

XIX a. pab.–XX a. pr. krikštynų papročiai apėmė laikotarpį, trunkantį nuo kūdikio pradėjimo iki jo atjunkymo. Sąlyginai galima išskirti keturis etapus: 1) pasiruošimas kūdikio gimimui, t. y. nuo mergavimo iki kūdikio gimimo; 2) nuo gimimo iki palankymų; 3) nuo palankymų iki krikštynų; 4) nuo krikštynų iki kūdikio atjunkymo (atpratinimo nuo žindymo).

XIX a. pirmoje pusėje žemaičiai, gimus vaikui, skubėjo jį pakrikštyti ne vėliau, kaip per tris paras. Ilgainiui tas laikotarpis pakito ir siekia iki metų.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje J. Mickevičiaus akcentuotas žemaičiams būdingas kruopštumas parinkti deramus krikšto tėvus savo vaikams.

Išskiriami trys krikštatėvių parinkimo kriterijai: giminystė, draugystė ir kaimynystė.

Liaudies sąmonėje kvietimas į kūmus laikytas pagarbos, pasitikėjimo bei žmogaus įvertinimo ženklu. Kūmystė yra krikščioniška pareiga. Sutikimas būti krikštatėviu laikomas etiško elgesio požymiu. Be rimtos priežasties atsisakyti būti kūmu negalima. Pateisinamas atsisakymo motyvas – nėštumas. Į krikštatėvius dažniausiai pasirenkami giminės.

Pagrindiniai asmenys, atliekantys svarbų vaidmenį per krikštynas, buvo ir tebėra krikštatėviai, kurie daug dėmesio skiria ne tik krikštavaikiui, bet ir svečiams.

Ryšys tarp krikštatėvių ir krikštavaikių neretai neišlieka labai artimas visą gyvenimą. Krikštavaikiai lankomi per gimtadienius ir kalendorines šventes.

Krikštynų papročiai susiję su tam tikrais apeiginiais veiksmais. Vienas tokių veiksmų – kūdikio perdavimas per langą. Tyrinėjant Vakarų Lietuvos krikštynų papročius, Kretingos rajono Grūšlaukės kaimo gyventojai šį apeiginį veiksmą paaiškina siekimu apsaugoti mažylį nuo blogybių. J. Mickevičius pažymi, kad tradicinėse žemaičių krikštynose taip darydavo, kad kūdikiai, parvežti po krikšto, nebemirtų.

Bažnyčioje pakrikštyto kūdikio, jau tapusio krikščionių bendruomenės nariu, statusas buvo įtvirtinamas liaudiškais krikšto pažymėjimo papročiais. Pramoginėje krikštynų papročių dalyje ryškesni du momentai: kūmų sutikimas ir vaišės.

Žemaičiai nuo seno laikėsi papročio kiekvienam sutiktam pakeliui iš bažnyčios duoti po riestainį ar saldainį. Grūšlaukės kaime vaišės, kuriomis kaimynus vaišina pakrikštytojo kūdikio tėvai, vadinamos „lėlės koja“.

Svarbus elementas krikštynų papročiuose – kūdikio vardo parinkimas. Vardas suteikė daug informacijos apie žmogų. Tėvai vaikui rinko senelio, tėvo, brolio ar mėgstamo žmogaus vardą. Stengėsi parinkti šventojo vardą, kad vaikas turėtų globėją, galėtų sekti jo dorybėmis.

Krikštynų papročiuose buvo mokoma gerbti kiekvieną naują gyvybę.

Senąjį etninės kultūros pasaulį atvėrė 2019 m. Kretingos muziejaus etnografinėje ekspedicijoje Darbėnų seniūnijoje (21 jos kaime) kalbinti vietiniai gyventojai.

Kūdikio atėjimas į pasaulį buvo slepiamas nuo vaikų, kurie gimdymo dieną būdavo išvaromi į kitus kiemus, laukus.

Baublių kaimo gyventojai atsimena: vaikus krikštydavo kuo skubiau po gimimo, kad nemirtų nekrikštyti. Vaišių krikštynoms neruošdavo. Krikšto tėvais, jei neturėdavo išrinkę iš anksto, pakviesdavo nepažįstamus iš šventoriaus.

Informacijos apie gimtuves, vaikų auginimą, krikštynas užrašyta Kartenos miestelyje ir jo apylinkėse – Vėlaičių, Nausodžio, Budrių, Dauginčių, Kalniškių kaimuose – 2006 m. vykusios mokomosios-praktinės ekspedicijos metu.

Anksčiau šeimose buvo tiek vaikų, kiek Dievas duodavo. Gimus berniukui sodindavo ąžuolą, o mergaitei – liepą. Nėščia moteris turėjo saugotis: neprisiliesti prie savo kūno pamačiusi gaisrą, nes vaikui toje vietoje bus dėmė; nesiskolinti; nežiūrėti į luošus žmones ir nesistebėti jų negale, nes vaikas gali atsigimti; nežiūrėti pro rakto skylutę, nes vaikas bus žvairaakis.

Vaikus gimdė namuose, kviesdavo pribuvėją – „babą“ ar „babūnę“, kuri prižiūrėjo gimdyvę. „Babai“ būtinai turėjo atsidėkoti – duoti pinigų, audeklą, maisto ar pan. Gimusį kūdikį nuprausdavo geldelėje ir paduodavo motinai maitinti krūtimi. Prieš maitindama, mama vaikutį peržegnodavo. Pirmiausia mažylį parodydavo tėvui, o paskui kviesdavo šeimos vaikus, kuriems buvo paaiškinama, kad vaikus atneša gandras. Mažylius migdydavo lopšiuose – lentiniuose ar pakabinamuose, pintuose iš vytelių. Į lopšį dėdavo šiaudų ir plunksnų pagalvėlę. Kad vaikas geriau miegotų, dėjo miego žolelių, dainavo lopšines. Kūdikį labai stipriai suvystydavo ir suvyniodavo, kad kojytės būtų tiesios, o galvą aprišdavo skarele ar kepurėle. Nuskutę ir susiuvę avikailio lopinėlį, iš jo padarydavo vaikui čiulptuką. Būdavo draudimų, skirtų mažylio apsaugai: neleido žiūrėti į veidrodį, nekirpo plaukų ir nagučių iki metų, draudė supti tuščią lopšį, kad pikta dvasia nepakenktų vaikučio miegui.

Iki krikšto kūdikį vadino „lelė“. Vardą rinkdavo tėvai, dažniausiai – šventųjų: Jonas, Petras, Kazimieras, Juozas, Ona, Marijona, Agota ir pan. Krikšto tėvais kviesdavo gerus žmones – artimuosius, kaimynus, juos vadino kūmais. Jei kviečia, atsisakyti negalėjo, nebent besilaukiančiai moteriai. Per krikštynas kūmai turėjo sėdėti susiglaudę, kad nebūtų reti krikštavaikio dantys. Krikšto marškinėlius siūdavo iš švelnios drobulės ir saugojo iki mirties, taip pat ir krikšto žvakę. Kai kurių šeimų visus vaikus krikštydavo su tais pačiais marškinėliais, – kad vaikai tarpusavyje gražiai sugyventų. Į krikštynas kviesdavo ir pribuvėją –„babą“, kuriai kūmai turėdavo duoti saldainių ar pinigų.

Yra išlikę liaudies dainų su aiškia funkcine paskirtimi – kad mažyliams būtų linksma. Kalbininkai jas vadina žaidinimais. Tai dainelės, kurias suaugusieji ar vyresni broliai, seserys dainuodavo žaisdami  su vaikučių pirštukais, plojant, myluojant, jodinant, pasisodinus ant kelių.

2013 m. Salantų ir Imbarės seniūnijose vykusioje etnografinėje ekspedicijoje surinkta medžiaga atspindi to krašto tradicijas ir papročius.

Vaikus krikštydavo kuo skubiau, kad nenumirtų. Į krikštynas susirinkdavo artimieji, giminės, kaimynai. Į kūmus pasirinkdavo ne bet ką, o šaunesnius giminaičius ar kaimynus.

Prieš gimstant kūdikiui pakviesdavo pribuvėją. Ji, pagelbėjusi gimdyvei, nupraususi kūdikį parodydavo šeimai. Vaikams paruošdavo vakarienę. Jai atsilygindavo pinigais arba duodavo sviesto, sūrio.

Krikštas iki šių dienų yra svarbus daugumai, o motyvacija apima tris aspektus: krikščioniškoji būtinybė, šeimos tradicija, senelių skatinimai.

Parengė Rita Vaitkienė, 2021

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. Darbėnų seniūnija. Vietos ir žmonės [2019 metų etnografinės ekspedicijos medžiaga]. Kretingos muziejus, 2019, p. 26–29. ISBN 978-609-95929-2-3.
  2. DUNDULIENĖ, Pranė. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. ISBN 5-420-01576-5. P. 57, 67, 79, 81.
  3. Krikštynos. Vestuvės. Laidotuvės. Iš Kaimo istorija paraštėse [2002 m. medžiaga apie Baublių kaimą, surinkta Danguolės Gibišienės], p. 21.
  4. PAUKŠTYTĖ-ŠAKNIENĖ, Rasa. Vaiko gimties socialinio įteisinimo papročiai.  Iš Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai. Vilnius. Lietuvos istorijos institutas, 2012. ISBN 978-9955-847-55-7. P. 14, 19–23, 28, 30, 36, 37, 38, 50.
  5. RAČIŪNAITĖ, Rasa. Dorovinės vertybės krikštynų papročiuose. Iš Lietuvių liaudies papročiai. Vilnius, 1991. P. 139–142, 144.
  6. Salontū krašta šnektas. Kretingos muziejus, 2013, p. 14, 16.
  7. ŠEMETAITĖ, Jūratė. Gimtuvių, krikštynų papročiai. Vaikų folkloras. Iš Mokomosios-praktinės ekspedicijos Kretingos rajone, Žalgirio ir Kartenos seniūnijose medžiaga. 2006, p. 25–26.
  8. VENGRIENĖ, Vlada. Laiko pėdos Varnių vieškeliuose. Žemaičių papročiai Motiejaus Valančiaus veikaluose. Iš Kalvotoji Žemaitija [interaktyvus], [2017 sausio 27], [žiūrėta 2021 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kalvotoji.lt/2017/01/27/laiko-pdos-varni-viekeliuose-31/>.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai