Temos

Atnaujinta 2021-10-12

Vestuvės

Lietuvių vestuvių apeigos ir papročiai sudaro kompleksą religinių, maginių, simbolinių, taip pat teisinių bei ekonominių elementų.

Daug žinių apie žemaičių papročius, tarp jų – ir vestuves, savo pamoksluose pateikė Žemaitijos šviesuolis Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Anot jo, Žemaitijoje vestuvės buvo pati didžiausia šventė ir trukdavo gana ilgai. Prieš susituokdami jaunieji turėjo išsiaiškinti, ar tarp jų nėra giminystės ryšio. Vyras tais laikais negalėjo vesti anksčiau negu sulaukęs 14 metų amžiaus, o mergina – 12. Buvo įprasta, kad mergaitės tekėdavo ne jaunesnės kaip 17–18 metų.

Vestuvės prasidėdavo piršlybomis, kurios turėjo kelis etapus. Visų pirma, jaunikis su jaunąja apsikeisdavo dovanomis, susitardavo, kada paduos užsakus, dalyvaujant piršliui, „susigerdavo“. Šis svarbus etapas turėjo vos ne pačių vedybų prasmę. Todėl nekeista, kad po tos „ceremonijos“ jaunieji laikė save vedusiais ir gana dažnai tą naktį miegodavo kartu. Atsitikdavo ir taip, kad jungtuves bažnyčioje nukeldavo net tolimesniam laikui. Pats J. Pabrėža tai smerkė kaip prieštarą krikščioniškos dorovės normoms. Po sužieduotuvių arba prieš jas jaunosios tėvai susipažindavo su jaunikio ūkiu, į kurį nutekės jų duktė. Po to tradiciškai – užsakai bažnyčioje ir jungtuvės. Tam laikotarpiui buvo ruošiamasi labai rūpestingai: kviečiami svečiai, tiekiami valgiai, puošiamasi. J. Pabrėža pažymi, kad jaunieji neprivalo vieni patys viskuo rūpintis. Už juos viską turį atlikti tėvai.

Iš vestuvinių papročių J. Pabrėža gana plačiai aprašo įvairias išdaigas, šokius, žaidimus. Jis pamini vainiko padavimą, pintuves, keltuves, piršlio korimą. Labiausiai J. Pabrėža piktinosi svečių nakvyne: vyrai ir moterys suguldomi kartu kur nors trobos asloje ar daržinėje ant bendro patalo. Jaunos merginos kartais vesdavusios vyrus nakvoti pas save.

Antrąją vestuvių dieną svarbiausias dalykas buvo svočios pyragai ir piršlio korimas. Populiarūs anuomet buvo persirengėliai ir jų pokštai. Vyrai persirengdavo moterimis, o moterys – vyrais. Moterys kartais susikeldavo viršutinį sijoną, liepdavo jį surišti virš galvos, ir taip šokinėdavusios per trobos vidurį. Panašūs persirengėlių vaidinimai Žemaitijoje išliko.

Viename iš savo 1822 metų pamokslų A. Pabrėža mini senovines žemaičių vestuvių apeigas Salantų apylinkėse.

Pirmiausia zalietos (sanderybos) – jaunųjų  susitarimas, pasikeitimas dovanomis pas jaunosios tėvus, toliau ūkvaizdžiai (žvalgytuvės) pas jaunąjį, tada kokį pirmadienio vakarą pintuvės (mergvakaris) jaunosios namuose, kur jaunimas linksminasi beveik visą naktį. Kitą rytą – parėdka. Iš ryto – vainiko jaunajai įteikimo ceremonijos. Tada vestuvininkai dainuodami, šaudydami vyksta į miestelį, sustoja kur nors „gaspadoje“, paskui, muzikantų lydimi, eina į bažnyčią „ant šliūbo“. Po jungtuvių su muzika vėl grįžta į sustojimo vietą, čia valgo, geria, šoka; šokius pradeda piršlys su jaunąja. Vėlai vakare vestuvininkai su jaunųjų pora triukšmingai parvažiuoja pas jaunosios tėvus. Čia – sutikimo ceremonijos, paskui – vaišės, šokiai ir įvairios pramogos beveik iki ryto. Parėdkos vakaras baigiamas jaunųjų guldytuvių ceremonija. Trečiadienį – veselė arba svotas. Iš ryto – jaunųjų keltuvės ir jaunosios martavimas. Muzikantai čia – įvairių išmonių organizatoriai. Veselės dieną svarbiausi įvykiai – marčios ir svočios pyragai (pietūs), piršlio korimas ir vėlai vakare jaunųjų išvėdliavimas (išlydėjimas). Susidaro didelis jaunosios palydovų pulkas, kuris lydi ją į naujuosius namus, kur toliau tęsiamos vestuvės. Prieš išvykdami, visi stengiasi ką nors pavogti jaunosios gyvenimo pradžiai.

J. Pabrėža nepateikia detalaus žemaičių vestuvių vaizdo. Iš pamokslo susidaro kontūriniai apeigų rėmai. Senovinius vestuvinius papročius jis peikia, ypač smerkia girtavimą, nepadorų elgesį, o šokiai ir pramogos jam nesiderina su šventumu ir religiniu iškilmingumu, būtinu moterystės sakramentui.

Neišsemiamas žemaičių  papročių aprašymų lobynas – Motiejaus Valančiaus veikalai.

Apysakoje „Palangos Juzė“, kur aprašyta itin daug XIX a. žemaičių ir aukštaičių kalendorinių bei šeimos papročių, ypač daug vietos skirta aukštaičių ir žemaičių vestuvių aprašymams. Detaliausiai apibūdintos sužadėtuvių apeigos, vykdavusios šeštadienį po žvalgytuvių.

Į merginos namus atvykdavo vaikinas, lydimas piršlio ir keleto svečių. Piršlys atsiveždavo gėrimo. Jaunieji būdavo sodinami prie atskirų stalų. Piršlys su gėrimo taure pirmiausia pasveikindavo merginos tėvą, po to – motiną. Klausdavo, ar šie leis dukterį už peršamo vaikino. Jei jie atsakydavo teigiamai, piršlys duodavo motinai pinigų. Ši paimdavo dukrą už rankos ir atvedusi prie vaikino sakydavo: „Imk, atiduodu tau savo vaiką“. Piršlys atnešdavo lėkštelę, uždengtą balta skepetaite. Joje būdavo rūtų vainikėlis, kurį jaunosios sesuo įsegdavo nuotakai į plaukus. Jaunieji pirmą kartą viešai pasibučiuodavo. Piršlys pažadėdavo jauniesiems gyvenimo pradžiai pinigų, lydėję svečiai vyrai – grūdų ar gyvulių, moterys – audeklų. Kitą dieną jaunieji išvykdavo paimti užsakų.

Iš M. Valančiaus stiliaus priemonių galima daryti išvadą, kad jam nelabai patiko kai kurie aukštaičių vestuvių momentai: „Lietuvoj jaunieji renkas imti šliūbą paprastai šventą dieną, atvažiuoja į bažnyčią po visam, tankiai girti. Priėmę sakramentą, tuoj šmurkš šmurkš sulenda į karčemą. Geria, šoka ir bjaurojas toj per tris dienas.“ Visai kitaip negu lietuviai, žemaičiai „imti šliūbo važiuodavo“ darbo dieną. Priėmę sakramentą, kunigo „suvenčiavoti“ grįždavo namo, kur pagal išgales tėvai pakeldavo „parėdką“. Žemaičiai leisdavo prieš vestuves jauniesiems pasišnekėti ir „tarp savęs sutikti“, o aukštaičiuose ar tekės dukra, ar ne, nuspręsdavo tėvai, gal todėl ir per visas vestuves jaunoji dainuodavo liūdnas dainas, kuriomis gailėjo jaunų dienelių. „Per visas vestuves jaunasis su jaunąja tarsi nesutiko, tarsi vienas ant antrojo rūstavo“, net sėdėdavo priešingose stalo pusėse. „Žemaičių parėdkoj“ nerandama jaunosios dainų, o ir priešiškumo tarp jaunųjų nepastebima: nuo pat parėdkos pradžios jaunieji sėdi greta, kerčioj – pačioj garbingiausioj vietoj“.

Apysakoje „Palangos Juzė“ aprašomas vestuvių momentas, primenantis nuotakos vogimo papročius.  Žemaitijoje jaunasis su savo pulku šaudydavo, verždavosi į kiemą ir trobą.

Prosenovinės naminės santuokos liekana yra mergvakaris, kai jaunieji susitaria būti sutuoktiniais dalyvaujant piršliui ir kitiems vestuvių veikėjams. Šitų tradicijų buvo laikomasi dar XIX amžiuje. Jas taip pat vaizdžiai aprašė M. Valančius.

Senąjį etninės kultūros pasaulį atvėrė 2019 m. Kretingos muziejaus etnografinėje ekspedicijoje Darbėnų seniūnijoje (21 jos kaime) kalbinti vietiniai gyventojai.

Apibūdinant vestuvių (ženatvės) papročius, prisimenama buvus piršlybas. Dažnai jaunoji tekėti nenorėdavusi, bet santuokos būdavo tvirtos.

Baublių kaimo gyventojai atsimena, kad vestuvių laikas būdavo ruduo ir žiema. Per darbymetį nebuvo laiko švęsti. Jeigu vestuvės nusikeldavo iki Užgavėnių, sakydavo „čiupinio marti“, reiškia, jau pavėluotai. Vaišių vestuvėms neruošdavo, pakviestieji susinešdavo kas ką. Žinoma, visos moterys stengdavosi ką nors gardesnio pasigaminti, kepdavo pyragus, babkas, mėsą. Kiekvienas sėsdavosi prie savo maisto ir vienas kitą vaišindavo. Vestuvėms darydavo alaus iš miežių. Būdavo piršliai, muzikantas. Jaunoji gražiai pasipuošdavo, bet nebūtinai baltai. Kas turėjo, dėdavosi veliūmą (nuometą), bet būtinai prisisegdavo rūtų.

2013 m. Salantų ir Imbarės seniūnijose vykusioje etnografinėje ekspedicijoje surinkta medžiaga atspindi to krašto tradicijas ir papročius.

Jaunuosius sutikdavo su duona ir druska bei avietiniu gėrimu. Užsėsdavo slenkstį, nepraleisdami piršlio, kuris turėjo duoti išpirką – butelį gėrimo ar saldainių. Įėjus jauniesiems užgrodavo muzikantai ir visi imdavo suktis rateliuose. Po to visi vaišindavosi. Antros dienos tradicija – piršlio korimas už jo melagystes. Vėlgi piršlys galėdavo išvengti „bausmės“ tik su išpirka. Minimas ir jaunosios vogimo paprotys.

Parengė Rita Vaitkienė, 2021

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. Darbėnų seniūnija. Vietos ir žmonės [2019 metų etnografinės ekspedicijos medžiaga]. Kretingos muziejus, 2019, p. 26–27. ISBN 978-609-95929-2-3.
  2. DUNAUSKAITĖ, Danutė. Tradicinių vestuvių epizodai – per praėjusių amžių vitražą. Pajūrio naujienos. 2012, lapkr. 16, p. 13.
  3. DUNDULIENĖ, Pranė. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. ISBN 5-420-01576-5. P. 150, 154, 175.
  4. Krikštynos. Vestuvės. Laidotuvės. Iš Kaimo istorija paraštėse [2002 m. medžiaga apie Baublių kaimą, surinkta Danguolės Gibišienės], p. 21.
  5. Salontū krašta šnektas. Kretingos muziejus, 2013, p. 14.
  6. TARVYDAS, Juozas. Etnografinė medžiaga Jurgio Pabrėžos pamoksluose. Iš Kraštotyra [straipsnių rinkinys]. Vilnius, 1971. P. 241.
  7. VENGRIENĖ, Vlada. Laiko pėdos Varnių vieškeliuose. Žemaičių papročiai Motiejaus Valančiaus veikaluose. Iš Kalvotoji Žemaitija [interaktyvus], [2017 sausio 27], [žiūrėta 2021 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kalvotoji.lt/2017/01/27/laiko-pdos-varni-viekeliuose-31/>.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai