Temos

Atnaujinta 2018-10-04

Ėgliškių (Andulių) kapinynas

Kapinynas įrengtas į p. nuo Kretingos m., 1 km į p. r. nuo tilto per Akmenos-Danės upę, kelyje Kretinga–Šimkai, kairiajame Akmenos upės krante, apie 100 m į š. nuo piliakalnio, ant kurio stovėjo XIII a. istoriniuose šaltiniuose minima Kretingos pilis. Didesnioji kapinyno dalis yra Ėgliškių, o pietinė buvo išnykusio Andulių k. žemėje, todėl literatūroje ir šaltiniuose kapinynas vadinamas Ėgliškių, arba Andulių, vardu. Kapinynas užima 2,62 ha plotą. Archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad jame žmonės laidoti II–XIII a. II–VIII a. mirusieji laidoti nedeginti, o nuo IX a. iki XIII a. jau vyravo mirusiųjų deginimo paprotys.

Kapinynas archeologams žinomas nuo XIX a. pab., jis buvo ariamas, pagrindinėje teritorijos dalyje stovėjo sodyba (iki 1914–1918 m.), priklausiusi Ėgliškių k. seniūno Michelio Martyno Blyžės šeimai. Dalis kapinyno pateko į M. Blyžės kaimynų Janio Esinso ir Michelio Brozeičio (Brozeitis) valdas. Žemės savininkai perkasė dalį kapinyno, rastas senienas pardavinėjo Berlyno muziejui.

Kapinyną XIX a. pab. – XX a. pr. tyrinėjo vokiečių archeologai A. Bezzenbergeris, E. Florichas ir A. Gotze. Šiaurinė dalis sunaikinta 1972 m. tiesiant Kretingos–Palangos dujotiekį. Tuo metu archeologiniai kasinėjimai nebuvo vykdomi, tikrinti tik dujotiekio tranšėjos pakraščiai ir dugnas, kur kraštotyrininkas Ignas Jablonskis rado 17 apardytų degintinių kapų, datuojamų XII–XIII a., ir vieną X a. nedeginto mirusiojo kapą. Jo tyrimai parodė, kad kapinynas plėtėsi iš r. į v. Į degintinius kapus dažnai dėta nedegintų įkapių.

1988 m. kapinyną tyrinėjo Ignas JablonskisJulius Kanarskas ir Donatas Butkus. Tyrinėjimų metu rasti 22 degintiniai ir 1 griautinis XI–XII a. kapas. Per šiuos tyrinėjimus ištirtas įdomus kapas, kuriame, manoma, XI a. pab. – XII a. pr. vienu metu buvo palaidoti 6 šeimos nariai: 2 vyrai, 3 moterys ir mergaitė. Buvo iškasta apie 5 m skersmens ir 1,15 m gylio duobė, kurios dugnas išpiltas storu degėsių ir anglių sluoksniu. Kapus sudarė kompaktiškai į krūveles sudėti reikmenys, tarp kurių suberti stambiai sutrupinti deginti kaulai. Šiaurinėje duobės dalyje buvo turtingo vyro kapas, kuriame greta tradicinių įkapių buvo rastas dviašmenis kalavijas stilizuotu augaliniu ir zoomorfiniu ornamentu puoštais skersiniais, buožele ir makščių antgaliu. Panašu, kad šis vyras galėjo būti įtakingas karys, netgi bendruomenės vadas. Į šį kolektyvinį kapą XII a. buvo įkasti mažiausiai 9 vėliau mirusių žmonių degintiniai kapai. Vienas iš jų išsiskyrė kuršiams nebūdingu palaidojimu: sudeginto vyro kaulai buvo supilti į apžiestą ūkinės paskirties molinį puodą, puoštą zigzago formos ir tiesiais horizontaliais grioveliais. Ant kaulų buvo kryžmai padėti įmovinis ir įtveriamasis ietigaliai, o šalia jų – peiliukas, skiltuvas ir sulaužytos juostinės apyrankės fragmentas. Kitas apsilydęs apyrankės fragmentas gulėjo ant puodo dugno. Tokio tipo kapai puoduose-urnose būdingesni prūsų gentims. Kituose to laikotarpio kapuose sudeginto mirusiojo kaulų fragmentai buvo išbarstomi po visą kapo duobę. Nustatyta, kad vakarinėje kapinyno dalyje XI–XII a. buvo intensyviai ir tankiai laidojama, virš ankstesnių kapų kasant duobes vėlesniems kapams, tokiu būdu netgi suardant ankstesnius palaidojimus. Vėlesniuose kapuose aptikta tik senesnių laidojimo fragmentų.

2002 m. pietinę ir pietrytinę kapinyno dalį tyrinėjo Audronė Bliujienė, ištirtas vienas II a. pab. – III a. kapas ir vienas VII–VIII a. kapas. Iš kitų išsiskyrė vyro kapas Nr. 43 ir žirgo kapas Nr. 1, rasti akmenų vainiko centre. Žmogui ir žirgui didžiulėje kapo duobėje buvo iškastos atskiros duobės. Mirusysis palaidotas skobtiniame, maždaug 250 x 70 cm dydžio karste, greta vyro kapo palaidota žirgo galva, matyt, simbolizuojanti visą žirgą. Žirgas palaidotas žmogui iš kairės, galva snukiu nukreipta į kapo duobės dugną ir priremta nedideliu akmeniu. Nasruose rasti geležiniai dvinariai žąslai didžiulėmis grandimis.

2005 m. š. kapinyno pakraštį, chronologiškai susijusį su bronzos–ankstyvojo geležies amžių pilkapių raida, tyrinėjo Julius Kanarskas. Rastas 1 sudeginto mirusiojo V–I a. pr. m. e.. kapas, kuris buvo suardytas arimo metu, jo liekanų (lipdytos keramikos šukių, kaulų pavienių fragmentų, medienos angliukų, pora suanglėjusių grūdų) rasta paskleista 15–35 cm ariamos dirvos sluoksnio gylyje. Anksčiau vykdytų Ėgliškių ir aplinkinių vietovių (Šlikių k., Šlažių k., Klaipėdos r.) archeologinių tyrinėjimų medžiaga liudija, kad vėlyvajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje sudegintų mirusiųjų palaikai Ėgliškių apylinkėje buvo laidojami pilkapiuose, artimiausias šio tipo laidojimo paminklas (pilkapis 4, A 1864) yra apie 60 m į š. v. nuo aptikto sunaikinto degintinio kapo. Nei šalia aptikto kapo, nei jo aplinkoje pilkapiams būdingų akmenų konstrukcijų ar jų pėdsakų tyrinėjimų metu nebuvo rasta. Todėl padaryta išvada, kad mirusieji tuo laikotarpiu laidoti ne tik pilkapiuose, bet ir jų aplinkoje įrengtuose pavieniuose degintiniuose kapuose.

II–IV a. Ėgliškių bendruomenė savo mirusiuosius laidodavo skobtiniuose karstuose. Jų kaklus ir krūtines puošdavo antkaklės, rankas – apyrankės ir žiedai, drabužiai būdavo susegti segėmis arba smeigtukais, o kai kurių vyrų – sujuosti diržais. Į karstą mirusiajam dėdavo įkapes, kurios turėjo praversti pomirtiniame gyvenime. Tiek vyrams, tiek moterims kapo galvūgalyje pastatydavo miniatiūrinį molinį puodelį ir įmesdavo kelias Romos imperijos monetas. Laikydamiesi senųjų tradicijų, kapus apdėdavo iš stambių akmenų sukrautais vainikais, kuriuos jungdavo vieną prie kito. Dėl to kapinynas atrodė tarsi bičių korys. Kapuose randamos monetos įrodo, kad buvo palaikomi prekybiniai ryšiai su Romos imperijos provincijomis.

V–VI a. tebebuvo laidojama kapuose su akmenų vainikais, tačiau kapai kompaktiškesni, akmenų vainikai mažesni, pailgesni arba beveik stačiakampiai. Įkapių gerokai sumažėjo, vis dažniau laidota be jų. Keitėsi laidojimo ritualai, VI a. pab. – VII a. pr. išnyko paprotys kapus apdėti akmenimis. VII–VIII a. mirusiuosius laidojo nesudegintus, o nuo VIII a. pab. atsirado mirusiųjų deginimo paprotys. Taigi nuo IX a. egzistavo abu laidojimo būdai: greta griautinių kapų randama to paties laikotarpio degintinių kapų.

Griautiniams kapams kasdavo apie 1 m gylio, pailgas suapvalintais galais duobes, į kurias statydavo karstą su mirusiojo kūnu. Vyrai ir moterys buvo laidojami su žalvariniais, kartais sidabru dengtais papuošalais: antkaklėmis, segėmis, smeigtukais, apyrankėmis, žiedais. Galvūgalyje padėdavo porą geriamųjų ragų. Vyrams į kapą dėdavo porą iečių, kirvį, dalgį, odines kamanas su geležiniais žąslais, odinį diržą arba perpetę, puoštus žalvario plokštelėmis, kai kuriems – kovos peilį puošniai apkaustytose medinėse makštyse, rečiau – kalaviją. IX–XI a. paplito miniatiūrinės įkapės: geležiniai miniatiūriniai kirveliai, kapliukai, dalgelės, žalvariniai miniatiūriniai juostų audimo įrankiai.

Sudegintų mirusiųjų palaikus VIII–X a. dažniausiai supildavo į karstą, o įkapes sudėdavo kaip griautiniame kape arba sumesdavo netvarkingai drauge su laužo likučiais. Pamažu įsivyraujant deginimo papročiui, sudegintų mirusiųjų likučiai buvo laidojami nedidelėse medinėse dėžėse, kurios atliko karsto funkciją. Naujajam papročiui galutinai įsigalėjus, XI–XII a. degintiniai kapai buvo įrengiami tiesiog žemėje iškastose duobėse, į kurias supildavo ir laužo liekanas. Ėgliškių kapinyne XI–XII a. buvo laidojama labai tankiai ir kompaktiškai: 3–4 aukštais, į ankstesnių kapų duobes įkasant vėliau mirusių žmonių palaikus. Sudegintų mirusiųjų palaikai buvo laidojami pavienėse, nedidelėse duobėse, taip pat ir kolektyviniuose kapuose.

Vėlyviausi, XII a. pab. – XIII a., kapai buvo įrengiami nedidelėse, 35–49 cm gylio, dubens pavidalo duobėse. Jos užpiltos laužavietės pelenais ir anglimis, tarp kurių išbarstyta pavienių smulkiai sutrupintų degintų kauliukų, sulaužytų ir ugnyje susilydžiusių žalvarinių dirbinių fragmentų ir keramikos šukių.

Iš viso kapinyne ištirta 1 sudegintas II–I a. pr. m. e. ir daugiau kaip 845 nedegintų II–XII a. bei sudegintų IX–XIII a. kapų. Tai bene didžiausias iki šių dienų tyrinėtas kuršių kapinynas. Rasta darbo įrankių, ginklų, namų apyvokos reikmenų, papuošalų, lipdytos ir apžiestos keramikos, drabužių liekanų. Dalis papuošalų dengti kalstytomis sidabro plokštelėmis ir mėlyno stiklo akutėmis. Radiniai saugomi Berlyno (Vokietija), Įsruties (Rusija) muziejuose, keliolika radinių išlikę Kaliningrado (Karaliaučiaus, Rusija) istorijos muziejuje, taip pat radinius saugo Klaipėdos ir Kretingos muziejai. Gražiausi radiniai Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga buvo eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus surengtoje Kuršių materialinės kultūros parodoje.

Ėgliškių (Andulių) kapinynas 1992 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą, 1988 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu. Unikalus objekto kodas: 5269.

Lina Buikienė; Aurelija Gelminauskienė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. Archeologiniai Igno Jablonskio tyrinėjimai. Parengė Julius Kanarskas. Kretinga: Kretingos muziejus, 2001, p. 15–16.
  2. BLIUJIENĖ, Audronė. Ėglišakių-Andulių kapinynas. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 93–96.
  3. Ėgliškių (Andulių) kapinynas [interaktyvus]. Iš Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema, [žiūrėta 2014 m. lapkričio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.limis.lt/paieska/perziura//exhibit/preview/45199074?s_id=LTIXj7f1DcQ0XmhB&s_ind=185&valuable_type=EKSPONATAS>.
  4. Ėgliškių (Andulių) kapinynas [interaktyvus]. Iš Vikipedija: laisvoji enciklopedija, [2011] [žiūrėta 2014 m. lapkričio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%96gli%C5%A1ki%C5%B3_(Anduli%C5%B3)_kapinynas>.
  5. Ėgliškių, Andulių kapinynas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. lapkričio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=5269>.
  6. JABLONSKIS, Ignas. Andulių-Kretingos senkapio radiniai. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais. Vilnius, 1974, p. 82–86.
  7. KANARSKAS, Julius. Ėgliškių (Andulių) kapinynas. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais. Vilnius, 2006, p. 113–116.
  8. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Kretinga, 2009, p. 12–15.
  9. KULIKAUSKIENĖ, Regina. Andulių kapinynas, Ėgliškių kapinynas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1, p. 504–505. ISBN 5-420-01485-8.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai