Temos

Atnaujinta 2018-10-04

Ėgliškių (Andulių) piliakalnis

Ėgliškių (Andulių) piliakalnis, dar vadinamas Švedkalniu, Piltimi, yra Kretingos raj. sav. teritorijoje, Ėgliškių k., Dangės (Akmenos-Danės) kair. krante ir jos intako Šaltupio (Kapupio) deš. krante esančiame aukštumos iškyšulyje. Archeologinėje literatūroje vadinamas Andulių, nes po 1944 m. buvo išnykusio Andulių k. žemėje. Ant piliakalnio kraštotyrininkas Ignas Jablonskis lokalizavo Kretingos pilies vietą. Piliakalnį iš p., v. ir š. supa Dangės ir Šaltupio slėnis, griovos bei 10–12 m aukščio statūs šlaitai. Aikštelė 60×40 m dydžio, ovalo formos, pailga p.–š. kryptimi. Š. krašte supiltas 70 m ilgio, 1,5 m aukščio ir 10 m pločio puslankio formos pylimas, kurio 2 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į užslinkusį griovį. Iki 0,3–0,5 m aukščio pylimo žymių esama ir palei aikštelės š.–v., v. ir p. pakraščius. Ant pylimų stovėjo medinė gynybinė siena. Piliakalnis apardytas arimų, apaugęs lapuočiais medžiais, datuojamas I tūkstantm.–XIII a.

Ant piliakalnio stovėjo istorinė Kretingos (Cretyn) pilis, kuri priklausė kuršių Mėguvos žemei, XII–XIII a. buvo jos politinis ir administracinis centras, konkuravo kartu su Palanga. Manoma, jog pilyje rezidavo Kretingos apygardos vyresnysis, o vėliau – Mėguvos žemės kunigaikščiai. Pagrindinė pilies gyvenvietė plytėjo už Šaltupio ir Degalo santakos, tarp Ėgliškių (Andulių) ir Valėnų piliakalnių. Pilis su pilies apygarda pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1253 m., tačiau jau kaip Livonijos ordino užkariautų kuršių žemių dalis. Ji buvo atiduota ordinui paklususiam feodalui Veltūnui ir jo broliams Reiginui, Tvertikiui, Seveidžiui. Kitą dalį pasidalijo Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas. Po Durbės mūšio sukilo kuršiai, taip pat ir Kretingos pilies, kurie sugrįžo prie pagoniško tikėjimo ir pradėjo puldinėti Klaipėdos pilį – neleido kryžiuočiams susisiekti su likusia Livonijos dalimi. Todėl 1263 m. buvo surengti du karo žygiai prieš Kretingos pilies kuršius. Pirmasis žygis, kuriam vadovavo Klaipėdos pilies komtūras, baigėsi liūdnai: kryžiuočiai neatlaikė puolimo ir gėdingai paspruko. Į nelaisvę patekusį jauną riterį Konradą Viršingą kuršiai išmainė į kryžiuočių nelaisvėje buvusius savo karius, o Klaipėdos pilies komtūrą paaukojo ant laužo, atsidėkodami dievams už pergalę. Keršydami kryžiuočiai antrą kartą veikė gudriau: nedidelis būrys imitavo puolimą, o kita dalis liko pasaloje. Pamatę negausų priešų būrį, Kretingos pilies kuršiai puolė vytis ir pakliuvo į pasalą. Pilį kryžiuočiai nusiaubė, išžudė visus joje pasislėpusius gyventojus, negailėdami nei moterų, nei vaikų. Prisiplėšę turto ir sudeginę pilį, grįžo atgal į Klaipėdą. Tokiu būdu 1263 m. buvo sunaikinta Kretingos pilis, o jos apygarda paskutinį kartą paminėta 1291 m. sausio 6 d. Klaipėdos komtūro Gotfrido ir Klaipėdos vaito Titmaro rašte, kuriuo buvo padalytos pietinių kuršių žemės.

1965 m. I. Jablonskis piliakalnyje ištyrė 2,7 kv. m plotą, kuriame išskirti du degėsių sluoksniai, rodantys buvus pilies gaisrų. Pirmojo pylimo aukštis buvo apie 1,5 m., o jo viršūnėje stovėjusi medinė siena sudegusi. Antrasis pylimas buvo paaukštintas 2 metrais, o tai rodo, jog pilis atstatyta dar galingesnė. 2003 m. archeologė Reda Švelniūtė piliakalnio aikštelėje ištyrė 20 kv. m plotą, kuriame rado 30 cm storio II tūkstantm. pr. kultūrinį sluoksnį su žalvarinės pasaginės segės dalimi, žalvarine plokštele, lygia keramika, aptikta grindinio liekanų.

1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu, 1997 m. įrašytas į kultūros vertybių registrą kaip archeologinis kompleksas (unikalus objekto kodas: 23791), susidedantis iš piliakalnio (unikalus objekto kodas: 5268) ir priešpilio (unikalus objekto kodas: 23792), 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, kuris 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.

Lina Buikienė, 2010; Aurelija Gelminauskienė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. Anduliai. Iš Lietuvos piliakalniai [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. liepos 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=227>.
  2. DAUGUDIS, Vytautas. Andulių piliakalnis, Ėgliškių piliakalnis, Perkūno kalnas, Piltis. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1, p. 505. ISBN 5-420-01485-8.
  3. Ėgliškių (Andulių) piliakalnis. Iš Vikipedija: laisvoji enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. liepos 9 d.]. Prieiga per internetą:   <https://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%96gli%C5%A1ki%C5%B3_(Anduli%C5%B3)_piliakalnis >.
  4. Ėgliškių, Andulių piliakalnis su priešpiliu. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2015 m. liepos 9 d.].   Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=23791>.
  5. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 19 – 23. ISBN 978-609-404-057-3.
  6. Kretingos rajono piliakalniai ir alkakalniai. Kretinga: Kretingos muziejaus Turizmo informacijos skyrius, 2005, p. 1–6.
  7. ŠVELNIŪTĖ, Reda. Andulių piliakalnio priešpilis. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius: Diemedis, 2005, p. 50 – 51.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • Faks. (8 445) 78 980
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai