Temos

Padvarių pilkapynas

Padvarių pilkapynas yra 1,2 km į šiaurę nuo Kretingos, Akmenos deš. krante, slėnyje.

1976 m. Lietuvos kultūros ministerijos ekspedicija (vadovas I. Jablonskis) ištyrė 3, 1978-1979 m. – 19 pilkapių. Rasti kapai datuojami II a. pr. Kr. (1 pilkapis), I a. pr. Kr.–I a. po Kr. viduriu (10 pilkapių), I a. po Kr. (4 pilkapiai). Vėliau palaidotų mirusiųjų kapai sunaikinti. Dalis gerai išsilaikiusių pilkapių 1980 m., I. Jablonskio iniciatyva ir pritariant Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologijos sektoriui, buvo restauruoti.

Mirusieji laidoti deginti ir nedeginti. Sampilai 5-9 m skersmens, 0,3-1,1 m aukščio. Nustatyta, kad Padvarių pilkapiuose be pertraukų laidota apie tris šimtmečius, o tai padėjo atsekti pilkapių kitimo – vystimosi eigą pajūrio zonoje. Degintiniai pilkapiai, pradžioje turėję centrinius laidojimus ir po du koncentrinius akmenų vainikus, vėliau didėjo apimtimi, bet neteko vidaus vainiko. Kintant papročiams, nedeginti mirusieji pradėti laidoti panašios konstrukcijos kiek mažesniuose pilkapiuose, skobtiniuose karstuose. Ankstyvųjų griautinių pilkapių akmenų vainikai krauti iš 3-4 akmenų eilių – aukštų, o virš karsto buvę supilami žemių kaupai, kurių aukštis pradžioje siekęs iki 1,5 m. Ilgainiui pilkapių akmenų vainikai mažėjo ir glaudėsi vieni prie kitų, o jų kaupai (sampilos) žemėjo.

II a. pr. Kr. įkapės: keramikos dirbinių šukės, darbo įrankiai (peiliai), papuošalai (žalvariniai žiedai, gintarinis karolis). Šiuo laikotarpiu mirusieji laidoti nedeginti.

I a. po Kr. įkapės: ginklai (kirviai, ietigalis), darbo įrankiai (pjautuvas), papuošalai (segės), žąslai.

Radiniai saugomi Kretingos muziejuje.

Manoma, kad prieš įrengiant Padvarių pilkapius, čia buvusi to meto gyvenvietė ir geležies gamybos centras. Nes kai kurių pilkapių pagrinduose, pirminės velėnos paviršiuje, buvo rasta trumpalaikių ugniaviečių, degusio molio gabaliukų, atsitiktinių tuometinių puodšukių, šlako gabalų, o pilkapyje Nr. 9 du dideli šlako gabalai, tyrinėtojo I. Jablonskio pavadinti „geležies šlaku iš lydimo krosnelių dugno“, buvo aptikti ant pilkapio pagrindo, kapo kontūro viduje, tarsi įdėti mirusiajam kaip įkapės iš abiejų kapo duobės pusių. Tyrinėtojas mano, kad tai galėjo būti geležies lydytojo kapas, taip pat mano ir J. Navasaitis, tik minėtus šlako gabalus mano esant kalvio žaizdro gargažėmis.

1990 m. Padvarių pilkapių vieta įrašyta į Lietuvos respublikos kultūros paveldo registrą, 2005 m. paskelbta valstybės sagoma. Unikalus objekto kodas: 6261.

Lina Buikienė, 2011

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. JABLONSKIS, Ignas. Dar apie Padvarių pilkapius. Švyturys, 1978, rugpjūčio 15, p. 3.
  2. JABLONSKIS, Ignas. Padvarių pilkapius kasinėti užbaigus. Švyturys, 1980, gegužės 27, p. 3.
  3. JABLONSKIS, Ignas. Padvarių milžinkapiai. Švyturys, 1980, rugsėjo 11, p. 3.
  4. Padvarių pilkapių vieta. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=6261>.
  5. Padvarių pilkapynas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010, t. 17, p. 221. ISBN 978-5-420-01675-6.
  6. SALATKIENĖ, Birutė. Geležies metalurgijos radimvietės ir jų paplitimas Lietuvos teritorijoje. Iš Istorija: Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008, t. 70, p 12.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • Faks. (8 445) 78 980
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai