Temos

Atnaujinta 2018-10-12

Kretingos miesto vandens malūnas

Kretingos miesto vandens malūnas, esantis Birutės g. 19.

Mūrinis Kretingos malūnas pastatytas Akmenos upės slėnyje XVIII a. pab. Naujoji vadinamoji žydų gyvenvietė turėjo 15 medinių namų, tarp kurių mūrinis malūnas buvo svarbus architektūrinis akcentas. Tuomet čia buvo pastatyta ir užtvanka – krintantis vanduo suko du malūno ratus. Nors priklausė Kretingos dvarui, šaltiniuose ir liaudies šis malūnas vadinamas miesto malūnu, kadangi daugiausia tarnavo miestiečių poreikiams. Jis laikytinas seniausiu Kretingos rajone. Šalia malūno pastatytas naujas medinis tiltas, stovėjo dvarui priklausiusi smuklė.

Tiksli malūno pastatymo data nėra žinoma. 1926 m. Prekybos ir pramonės ministerijos klausimų lape malūno savininkas K. Tiškevičius nurodo statybos datą – 1776 m. Tačiau mūrinis vandens malūnas ant Akmenos upės minimas 1771 m. Kretingos dvaro inventoriuje.

Malūnas statytas baudžiauninkų iš vietinių medžiagų. Vietos meistrai, neturėdami specialaus išsilavinimo, statė vadovaudamiesi pačių patirtimi, tęsdami vietinės architektūros tradicijas. Pagrindinėmis statybinėmis konstrukcijomis ir architektūrinėmis formomis tokie malūnai panašūs į kitus pastatus, bet paskirties ypatybėmis ir įrenginiais išsiskiria iš aplinkos.

1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje minima, kad malūnas neseniai pastatytas ir dar nebaigtas dažyti. Pastatas mūrytas iš akmenų ir degtų plytų – monumentalūs akmens mūro pastatai (sienų storis 90–100 cm). XVIII a. pab. pastato išorė tinkuota ir balinta kalkėmis. Vėliau išorė beveik nekito, tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo nuskeltas šiaurės ir vakarų fasado kampas, kadangi jis kėlė pavojų eismo saugumui. Lubos, grindys, perdengimai ir stogo konstrukcijos medinės. Stogas gegninės konstrukcijos, pusskliautis, XVIII a. pab. dengtas šiaudais, XX a. pr. – gontais (skiedromis, nuo miesto pusės dažytas raudona spalva), nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio – čerpėmis. Malūno patalpa suskirstyta į dvi dalis: gyvenamąją ir gamybinę. Gamybinėje dalyje stovėjo malimo įrenginiai, gyvenamojoje buvo įrengta malūnininko gyvenamoji troba, kambarys ir kamara.

Malūnas XVIII a. pabaigoje neturėjo jokių priestatų, šaltiniuose neminima jokių kitų ūkinių pastatų. Kieme turėjo būti aikštė, skirta vežimams ir arkliams pastatyti. Kaip atrodė malūno aplinka XIX a., žinių nėra. XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje priešais malūną, kitoje upelio pusėje, buvo pristatytas valcavimo malūnėlis. Vandens sukamieji įrenginiai buvo pridengti pašiūre, kurios liekanų išliko rytiniame gale. Energija gaunama užtvenkus Akmenos upę. Užtvankos aukštis – 2 m. Iš užtvankos vanduo patekdavo į tvenkinį. Vandens tūris reguliuojamas šliuzais. Malūno mechanizmai sukami dviejų vandens ratų. Tarybiniais laikais malūnas buvo elektrifikuotas.

Dvaro savininkai malūną išnuomodavo. 1771 m. jį nuomojo žydas Leiba Gutmanovičius, kasmet mokėjęs dvaro iždui kone po 4 000 prūsiškų auksinių. Malūno nuoma teikė dvarui pagrindinę iš miesto gaunamų pajamų dalį, todėl jo priežiūrai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 m. įsakė baigti dažyti malūno sienas ir stogą, o visus miestiečius įpareigojo dalyvauti talkose tvarkant užtvanką, jeigu ją potvynių metu Akmenos vandenys pralaužtų. Neatvykę be pateisinamos priežasties į talką privalėjo dvaro iždan įmokėti 10 kapų grašių piniginę baudą.

Nuo pastatymo iki XX a. vid. malūnas, kaip ir Kretingos dvaras, turėjo keletą savininkų: valdė Ignotas Jokūbas Masalskis, Vincentas Potockis, Platonas Zubovas, 1875–1940 m. priklausė Tiškevičių giminei.

1917 m. Kretingą užėmę vokiečiai ją elektrifikavo – vandens malūne prie Akmenos upės įrengė elektros stotį ir nutiesė miestelyje orinę elektros liniją.

1928 m. prie malūno atidaryta lentpjūvė, kurios mechanizmai buvo varomi žibaliniu motoru „Beng“ (40 arklio jėgų).

XVII–XIX a. dirbę malūnininkai nežinomi. XX a. pr. – 1914 m. malūnininkas buvo vokietis Šmitas. 1914–1940 m. – Meeris Nochumovičius. Antrojo pasaulinio karo metais – P. Siaurys, pokario metais – Vitkus, Žvirblis, Žacharis, Grišmanauskas. Paprastai malūnininkai turėjo vieną, o pradėjus veikti lentpjūvei – du pagalbininkus.

1940 m. malūnas nacionalizuotas ir perduotas apskrities vykdomajam komitetui. Pagal paskirtį jis naudotas iki 1968 m. (kartu čia buvo ir sandėlis). Malūną uždarius, dalis įrenginių buvo išardyta ir perkelta į malūną Bajorų kaime (uždarius šį malūną, įrenginiai išmontuoti), dalis sunyko. Pastato vakarinis galas ilgai naudotas kaip gyvenamos patalpos: įrengti du gyvenamieji butai, vidaus erdvės padalytos pertvaromis, užmūryti kai kurie langai, durys.

1972 m. buvęs vandens malūnas perduotas Plungės LKGĮ „Minija“, vėliau – rajono kultūros skyriui, nuo 1987 m. – Vidmantų agroprekybiniam tarybiniam ūkiui. 1982 m. Klaipėdos PKI architektai parengė malūno restauravimo ir pritaikymo jaunimo kavinei darbų projektą, kuris nebuvo įgyvendintas.

Kretingos vandens malūnas 1997 m. įtrauktas į kultūros vertybių registrą, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu. Visas pavadinimas Kretingos vandens malūnas. Unikalus objekto kodas 1425.

1998 m. kretingiškis verslininkas, buvęs šaulių rinktinės vadas, Stasys Srėbalius malūną prikėlė antram gyvenimui – jį restauravo ir įrengė piceriją – UAB „Vienaragio malūnas“. 2009 m. vasario 28 d., po ilgokos pertraukos, Kretingos miesto malūne įsikūrė restoranas „Vienaragio malūnas“.

Jolanta Klietkutė, 2013

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. BENETIS, Antanas. Naujam gyvenimui prikeltas malūnas. Švyturys, 1999, gruodžio 4, p. 5.
  2. GENIENĖ, Zita. Vandens malūnas Kretingoje Birutės g. 17. Vietinės reikšmės architektūros paminklas Kretingoje. Vandens malūnas Birutės gt. 17. Istorinė apybraiža. KMMA, 1980, f. 4, b. 39.
  3. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 52, 54-55, 63, 127, 159.
  4. Kretingos vandens malūnas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. m.] [žiūrėta 2013 m. balandžio 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC= 1425>.
  5. KUKLYS, Algis. Stovėjo malūnas prie kelio… Klaipėda, 1998, birželio 30, p. 13.
  6. PUIŠIENĖ, Audronė. Restoranas „Vienaragio malūnas“ kuria naują legendą. Pajūrio naujienos, 2009, vasario 13, p. 9.
  7. VITKAUSKIENĖ, Irena. Kretingos verslininkas landynę pavertė miesto puošmena. Lietuvos aidas, 1998, rugsėjo 16, p. 15.
  8. ZIABKUS, Alvydas. Vandens malūne įkurto restorano laimę saugo vienaragis žirgas. Iš Vienaragio malūnas, restoranas [interaktyvus]. Kretinga: Restoranas „Vienaragio malūnas“, 2009 [žiūrėta 2013 m. balandžio 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.vienaragiomalunas.lt/?module=media&id=12>.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • Faks. (8 445) 78 980
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai