Temos

Atnaujinta 2018-11-12

Šv. Antano paveikslas

Šv. Antanas Paduvietis gimė 1190 m. Lisabonoje (Portugalijoje), turtingoje, kilmingoje šeimoje, pakrikštytas Ferdinando vardu. 15-os metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių ordiną, gavo gerą išsilavinimą, 1219 m. buvo įšvęstas kunigu, apie 1220 m. įstojo į Pranciškonų ordiną, pasirinko vienuolišką Antano vardą, bendravo su Pranciškonų ordino įkūrėju šv. Pranciškumi Asyžiečiu, tapo jo mokiniu, sekėju, misionieriumi. Mirė 1231 m. 1232 m. popiežius Grigalius IX jį kanonizavo, 1946 m. popiežius Pijus XII paskelbė Bažnyčios mokytoju. Šv. Antano Paduviečio iškilmė švenčiama birželio 13 dieną.

Šv. Antanas yra našlaičių, sužadėtinių, moterų, kalinių, pasiuntinių, keramikų, puodžių, vargdienių, kenčiančiųjų globėjas. Jam meldžiasi nevaisingos šeimos, norėdamos susilaukti vaikų, šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji – išsigelbėti, jis gelbsti nuo drugio, maro ir kitų ligų, globoja braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Šv. Antano prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Šv. Antanas yra Lisabonos, Paduvos, Portugalijos globėjas.

Šv. Antano kultas į Lietuvą atkeliavo su pirmaisiais broliais pranciškonais. Kretingoje pamaldumas šiam šventajam ypač sustiprėjo XVII a. pabaigoje – XVIII a., kai šalia Porciunkulės atlaidų buvo įvesti Šv. Antano atlaidai.

Kretingos bažnyčios Šv. Antano paveikslą („pas katrą plūsta su dovanomis ne vien žemaičiai“) mini vyskupas Motiejus Valančius, 1848 m. aprašydamas Žemaičių vyskupystę. 1899 m. V. Juzumas Žemaičių vyskupijos aprašyme taip pat mini stebuklingą paveikslą, „…prie kurio melstis dėl savo rūpesčių, užsakyti Mišių ir kitų pamaldų atvyksta ne tik katalikai iš tolimų Žemaitijos kampelių, bet ir artimesni Prūsijos gyventojai, netgi liuteronų tikėjimo“. XX a. tarpukariu dėl įvairių gyvenimo reikalų Kretingoje šv. Antano pagalbos kreipdavosi ne tik žemaičiai ir lietuviai iš įvairių apylinkių, bet ir iš Prūsijos, Kuršo, kartais net ne katalikai, gan dažnai net Amerikos lietuviai.

Stebuklais garsėjantis šv. Antano paveikslas yra Kretingos bažnyčios pagrindinės navos dešiniojo šoninio Šv. Antano altoriaus pirmajame tarpsnyje. Tapytas aliejiniais dažais ant drobės, matmenys – 201×122 cm.

Per karus žuvus daliai vienuolyno archyvo, sunku nustatyti šio paveikslo atsiradimo datą. Greičiausiai 1862 m. atnaujinant altorių buvo pakeistas ir paveikslas. Vietoje buvusio paveikslo „Šv. Antano regėjimas“ atsirado dabartinis paveikslas, kurį menotyrininkai datuoja XVIII a. ir mano, kad jo formatas sumažintas, kadangi dauguma figūrų neišsitenka, gali būti, kad jis buvo atvežtas iš kitur (gal iš Italijos) ir pritaikytas Kretingos altoriui.

Paveikslas buvo smarkiai nublukęs, todėl 1937 m., remontuojant bažnyčią, dailininkas Jonas (?) Mackevičius nuvalė ir atnaujino šv. Antano paveikslą. Kituose šaltiniuose rašoma, kad tuo metu paveikslą atnaujino pranciškonų gimnazijos mokytojas Juozas Gedgaudas. 2015 m. jį restauravo vilnietis restauratorius Stanislovas Stanionis.

Šiame paveiksle suderinti du pagrindiniai, bet labai skirtingi ikonografiniai šv. Antano vaizdavimo tipai: „Kūdikėlio Jėzaus vizija“ ir „Stebuklas su Švč. Sakramentu“. XVIII a. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dažniausiai buvo vaizduojamas šv. Antano regėjimas, kai, nuvykęs į vieną miestą pamokslauti, jis buvo priimtas vietinio gyventojo į savo namus, kad vienuolis galėtų netrukdomas pasimelsti. Šeimininkas slapčiom pažvelgė pro langą ir pamatė ant Antano rankų pasirodžiusį labai gražų ir linksmą kūdikėlį Jėzų.

Vis dėlto šio paveikslo dailininkui aktualesnė buvo kova su erezijomis, galbūt dėl to, kad XVII ir XVIII a. Kretinga smarkiai nukentėjo nuo protestantų švedų antpuolių.

Paveikslo pagrindą sudaro stebuklo scena: Antanas Paduvietis Tulūzos regione karštai ginčijasi su užkietėjusiu eretiku, kuris po ilgo ginčo taria: „Jeigu tu, Antanai, pajėgsi kokiu nors stebuklu įrodyti, kad Švč. Sakramentas yra Kristaus Kūnas, aš viešai išsižadėsiu bet kokios erezijos ir visiškai atsiduosiu tikėjimui.“ Šventasis su dideliu pasitikėjimu pažadėjo šį norą išpildyti. Sutartą dieną į aikštę prisirinko minia smalsuolių. Kitatikis atsivedė tris dienas nemaitintą savo asilėną. Šv. Antanas tuo metu aukojo šv. Mišias šalia esančioje koplyčioje. Po šv. Mišių jis išnešė į kiemą Švenčiausiąjį Sakramentą ir tarė asilėnui: „Tavo Kūrėjo, kurį aš, nevertasis, iš tiesų laikau rankose, veikimu ir Jo vardu įsakau tau, gyvuly, nedelsiant ir nuolankiai prisiartinti ir jį deramai pagarbinti, kad šie nedorėliai eretikai įsitikintų, jog kiekvienas kūrinys yra pavaldus Kūrėjui, kurį, kaip įprasta, kunigas prie altoriaus laiko savo rankose.“ Tuo tarpu kitatikis išalkusiam asilėliui liepė papilti pašaro. Išbadėjęs gyvūnas nepuolė prie maisto, o iki žemės nusilenkė prieš Švč. Sakramentą. Kitatikis viešai išsižadėjo erezijų ir, kaip buvo žadėjęs, laikėsi Bažnyčios įsakymų. Kitatikio atsivertimo stebuklas liudija šv. Antano, kaip kunigo ir garsaus pamokslininko, veiklą.

Paveiksle vaizduojamos septynių žmonių ir asilo figūros: šiek tiek į dešinę nuo centro stovi šv. Antanas, pasisukęs į dešinę, rankose laikantis monstranciją, kuri sudaro paveikslo centrą, patraukia dėmesį kaip pagrindinis elementas. Šventasis žvelgia į jam danguje pasirodžiusį Kūdikėlį Jėzų. Dešinėje paveikslo pusėje, trečiame plane, galima įžvelgti klasikinės architektūros pastato detalę, simbolizuojančią koplyčią ar bažnyčią, iš kurios šv. Antanas po šv. Mišių aukojimo išnešė Švč. Sakramentą. Šventasis dėvi stulą, būtiną šiam liturginiam veiksmui. Jį lydintis vyresnis pranciškonas susirūpinusiu žvilgsniu, net palinkęs žvelgia į asilą. Vienintelis šv. Antanas mato Kūdikėlio Jėzaus viziją – visi kiti paveikslo herojai žavisi Švč. Sakramento stebuklu.

Kairėje pusėje esanti grupė simbolizuoja miestiečius, atėjusius pažiūrėti stebuklo. Apačioje pavaizduotas neturtingai vilkintis jaunuolis, greičiausiai tarnas, viena ranka pilantis grūdus į pintinę, stovinčią prie šv. Antano kojų, kita ranka laikantis už virvės parištą asilą. Gyvulėlio figūra yra pačiame paveikslo pakraštyje, kairėje, nukirsta paveikslo krašto. Jaunuolis išpažįsta katalikų tikėjimo tiesas – priklaupia priešais Ostiją monstrancijoje ir į ją nukreipia žvilgsnį, nė nežiūrėdamas, kur byra grūdai. Už jaunuolio ir asilo stovi rankas išskėtęs prabangius drabužius vilkintis kitatautis, su nustebimu žvelgiantis į Ostiją.

Viršutiniame kairiajame kampe yra antrasis šiame paveiksle vaizduojamas stebuklas – Kūdikėlio Jėzaus vizija. Jis iliustruoja kontempliatyviąją vienuoliško gyvenimo pusę. Kūdikėlis pavaizduotas kaip Kristus – Pasaulio Valdovas, spindintis šviesa, sėdintis ant debesies, karūnuotas karališka karūna, vilkintis ilgą drabužį, po Jo kojomis – žemės rutulys, tarsi vaizduojantis pranašo Izaijo žodžius: „Dangus yra mano sostas, o žemė – pakojis mano kojoms“ (Iz 66, 1).

Paveikslo viršuje, centre, pavaizduoti du angeliukai: vienas nekaltybės simbolį – lelijos šakelę – tiesia šv. Antanui, kitas žvelgia į „Tą, kuris yra aukštybėse“.

Paveikslo apšvietimas išsklaidytas, šviesiausia vieta – debesys aplinkui Kūdikėlio Jėzaus figūrėlę.

Paveikslą dengia kalto metalo aptaisai, pagaminti iš votų – žmonių padėkos aukų šv. Antanui už suteiktas malones. Šv. Antano apdaras sidabrinis, stula, rožančius ir virvė su trimis mazgais, simbolizuojančiais neturtą, skaistumą ir klusnumą, – aukso spalvos metalo. Aukso spalvos metalu kaustyta ir šv. Antano aureolė, monstrancija, lelijos šakelė, Kūdikėlio Jėzaus drabužis ir karūna. Stulą, monstranciją ir Jėzaus drabužį puošia kalti juostiniai ir akanto ornamentai.

Aplinkui stebuklingą paveikslą yra daugybė votų – maldininkų padėkos ženklų. 1906–1909 m. br. Pranciškus Bizauskas vienuolyno dienyne užrašinėjo žmonių aukojamų votų istorijas ir stebuklus. Šv. Antano nuopelnu kretingiškiai laikė ir tai, kad XIX a. antrojoje pusėje rusų valdžiai uždarius visus vienuolynus Lietuvoje, vienintelis Kretingos pranciškonų vienuolynas išliko veikiantis. Tarpukariu votais buvo nukabinėtas ne tik virš paveikslo antabelmento išlenkimo plotas, bet ir visos kolonos aplinkui paveikslą. Gaila, kad daug gražesnių, brangesnių votų dingo sovietiniais laikais. 2006 m. votams ant sienos prie paveikslo buvo įrengtos dvi naujos didelės lentos.

Šis paveikslas – antrasis po Paduvos, Italijoje, sutraukiantis tokias minias maldininkų. Kretingos pranciškonai kiekvieną antradienį vakare meldžiasi bažnyčioje prie stebuklingojo šv. Antano paveikslo ir gieda garsųjį šv. Antano himną „Jei stebuklo trokšti tu…“.

Paveikslas „Šv. Antanas“ su aptaisu saugomas kaip Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vertingoji savybė, 1993 m. įrašytas į Kultūros paveldo registrą, unikalus objekto kodas 20196.

Jolanta Klietkutė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. GAMBOSSO, Vergilio. Šventojo Antano stebuklų knyga. Vilnius: Jusida, 2015, p. 9–11, 32–33.
  2. JUZUMAS, Vincentas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013, p. 287–290. ISBN 978-6099-55-910-0.
  3. KANARSKAS, Julius. Šv. Antanas Paduvietis ir Kretinga. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos Pranciškonai, [b. m] [žiūrėta 2016 m. balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexe1ef.html?option=com_content&view=article&id=62:v-antanas-paduvietis-ir-kretinga&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
  4. MIDVERYTĖ, Monika. Šv. Antano atlaidai Kretingoje – visai Lietuvai. Iš Bernardinai.lt [interaktyvus], 2013, birželio 12 [žiūrėta 2016 m. balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-12-sv-antano-atlaidai-kretingoje-visai-lietuvai/102554>.
  5. Paveikslas „Šv. Antanas“ su aptaisu – saugomas kaip Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios (u. k. 27495) vertingoji savybė. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/1adf425d-6eed-413f-b592-19b0d2544160>.
  6. Paveikslas „Šv. Antanas“ su aptaisu. Byla Nr. Dv-3680. Kretingos rajono savivaldybės Paminklotvarkos archyvas, 1986.
  7. RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, Nr. 2, p. 26.
  8. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Šventasis Antanas sugrįžo. Pajūrio naujienos, 2015, balandžio 10, p. 4.
  9. ŠURKUTĖ, Indrė. Šv. Antano Paduviečio ikonografija Lietuvos baroko dailėje. LOGOS, 2011, Nr. 67, balandis–birželis, p. 159–160.
  10. VALANČIUS, Motiejus. Raštai. T. 6: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 2013, p. 439. ISBN 978-609-425-110-8.
  11. VAŠKYS, Justinas. Pranciškonai Kretingoje. Kretinga: pranciškonų leidinys, 1940, p. 83, 85.
  12. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=27495&lang=lt>.
  13. T. L. Šis tas iš Kretingos vienuolyno ir bažnyčios istorijos. Kretingos parapija, 1937, Nr. 8, p. 65.
  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai