Temos

Atnaujinta 2018-11-06

Kretingos bernardinų (pranciškonų) vienuolyno biblioteka

Pirmoji knyginės kultūros ir bibliotekininkystės užuomazga Kretingoje siejama su Bernardinų vienuolyno biblioteka (toliau – Vienuolyno biblioteka), įkurta kartu su vienuolynu. Vienuolynas pradėtas statyti 1609 m., baigtas – 1619 m. Manoma, kad 1610 m. buvo įsteigta ir Vienuolyno biblioteka, nors faktinės medžiagos apie jos įkūrimą neišliko.

Remiantis sukaupta informacija, galima teigti, kad pirmoji biblioteka Kretingoje įkurta viduramžiais. Dauguma vienuolių ordinų regulų iškeldavo būtiną sąlygą, kad kiekvienas jų ordino vienuolynas turėtų savo biblioteką ir bibliotekininką. „Tesirūpina, be to, vyresnieji, kad kiekviename vienuolyne būtų toks knygų kiekis, kad pamokslininkai ir tie, kuriems reikia studijuoti, nebebūtų priversti vežtis savo knygų“ – nurodo šventojo Pranciškaus regula. Pagal įstatus, kiekviename vienuolyne ir kolegijoje privalėjo būti bendroji biblioteka, vyresnieji turėjo kasdien rūpintis, kad ji būtų papildoma ir plečiama. Tai patvirtina paplitęs posakis: „Vienuolynas be knygų spintos, kaip karo stovykla be ginklų sandėlio“.

Dėl lėšų stygiaus vienuolynų bibliotekoms knygos buvo perkamos retai, tačiau kai kurių vienuolynų nuostatai reikalavo tam tikrą dalį jiems paaukotų arba iš išmaldų surinktų lėšų skirti bibliotekoms – knygų rinkiniui papildyti. Pavyzdžiui, bernardinai tam skirdavo vieną dukatą iš kiekvieno tūkstančio auksinių, surinktų iš išmaldų. Daugiausia vienuolynų bibliotekų fondas išaugdavo atsitiktinai gautų dovanų dėka (net iki kelių tūkstančių knygų rinkinio). Minėtais būdais buvo komplektuojama ir Kretingos vienuolyno biblioteka.

Neturima nė vieno spausdinto darbo apie minėtos bibliotekos komplektavimą. Iš atskirų faktų galima susidaryti vaizdą apie šios bibliotekos knygų rinkinį.

Viename iš pirmųjų šaltinių minima, kad Mikalojaus Daukšos bibliotekos knygos, padarius jose atitinkamus įrašus, buvo atiduotos tik neseniai įkurtai Vienuolyno bibliotekai. J. Lebedys monografijoje „Mikalojus Daukša“ rašė, kad po M. Daukšos mirties 1613 m. jo knygos buvusios atiduotos Kretingos vienuolyno bibliotekai. Iš 1579 m. atliktos Žemaičių vyskupijos vizitacijos aprašymo sužinoma, kad Mikalojaus Daukšos knygų kolekcijoje buvo mokslinio pobūdžio veikalų. Kanauninkas M. Daukša turėjo nemažą knygyną. Jo knygų tarpe vizitatorius surado keletą antikatalikiškų humanistų knygų. Viena iš jų – Erazmo Roterdamiečio „Adagia“.

Apie M. Daukšos bibliotekos knygų padovanojimą Vienuolyno bibliotekai byloja ir inkunabulas „Hieronymus I. Epistolac et traktatus“ (Nurnberg, 1495 m.), šiuo metu saugomas Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos senų ir retų spaudinių skyriuje, o lotyniškas įrašas patvirtina, kad minėtą inkunabulą M. Daukša 1613 m. padovanojo Vienuolyno bibliotekai.

1621 m. Jonui Karoliui Chodkevičiui mirus, Vienuolyno bibliotekos kolekcija papildyta jo ir žmonos Zofijos asmeninėmis knygomis. Kokiomis knygomis – nežinoma. Be kitų leidinių Vienuolyno biblioteka fonduose turėjo 216 foliantų, 40 inkunabulų, kelių dešimčių paleotipų rinkinį.

Ramų vienuolyno gyvenimą XVII amžiaus viduryje sudrumstė prasidėję karai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švedijos karalystės dėl Livonijos ordino žemių. Būdama netoli Livonijos sienos, Kretinga buvo niokojama švedų kariuomenės: 1659 m. smarkiai nusiaubtas ir apiplėštas Vienuolynas bei bažnyčia: švedai apiplėšė bažnyčią ir vienuolyną, išgrobstė jo biblioteką. Vertingi knygų rinkiniai bei archyvai pateko į Švediją.

XVIII a. pradžioje švedai dar kartą apiplėšė Kretingos bernardinų biblioteką. Per daugiau nei du šimtus metų, kad ir nelabai sparčiai augusi, dažnai apiplėšta bei atskirų bibliofilų grobstyta biblioteka išsaugojo nemažą dalį savo knygų. Bibliotekos rinkiniams augti trukdė dažni gaisrai bei vagystės.

1788 m. birželio 12 d. Kretingoje kilęs gaisras sunaikino didelę miesto dalį, padarė žalos bibliotekos knygų rinkiniams.

Vėliau fondai buvo papildomi, kai knygas į vienuolyną atgabendavo įvairūs vienuoliai ir vienuolyno geradariai. Vienuolyno bibliotekos fondų kaupimas nebuvo dinamiškas. Tą liudija faktas, kad praėjus beveik dviem šimtams metų, 1788 m. Vienuolyno biblioteka turėjo vos 203 knygas.

Knygų kolekcijos augimą rodo šie duomenys: 1788 m. buvo 203 knygos, 1842 m. – 752 knygos, 1843 m. – 749 knygos.

Vienuolyno biblioteka tenkino ne tik vienuolių, bet ir 1775–1793 m. veikusios gimnazijos, kurioje mokėsi S. Daukantas, moksleivių, mokytojų taip pat aplinkinių parapijų kunigų poreikius. Knygos buvo išduodamos su gvardijono leidimu pagal pakvitavimą. XIX a. pradžioje Vienuolyno biblioteka buvo prieinama lituanistikos studijoms ir bibliografijai.

Nauju etapu vienuolyno bei bibliotekos vystymesi buvo įžymaus gamtininko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos 1816 m. įstojimas į Kretingos bernardinų vienuolyną. J. A. Pabrėža buvo Simono Daukanto amžininkas bei kaimynas. Jis gimė 1771 m. sausio 15 d. gretimame Lenkimų parapijos kaime – Večiuose. Iki 15 metų J. A. Pabrėža gyveno tėviškėje ir, kaip pats vėliau mini, jau ten mėgo sodinti ir prižiūrėti augalus, girdėjo žmones pasakojant apie jų gydomąsias savybes. Mokėsi Kretingoje. 1791–1794 m. Vilniaus universitete studijavo mediciną, biologiją, fiziką, chemiją. Prasidėjus Kosciuškos sukilimui, grįžo į Žemaitiją ir per dvejus metus (1796 m.) baigė kunigų seminariją. Kunigavo įvairiose Žemaitijos vietose: Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Plungėje, Kartenoje. Iš minėtų faktų galima spręsti, jog J. A. Pabrėža buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių to meto žmonių Lietuvoje. Įstojęs į vienuolyną, 1817–1821 m. jis dėstė bernardinų mokykloje lotynų kalbą ir gamtos mokslus. 1817–1826 m. J. A. Pabrėža buvo Kretingos bernardinų vienuolyno pamokslininku. J. A. Pabrėža artimai bendravo su paprastais žmonėmis, matė jų vargus ir skurdą baudžiavos sąlygomis, todėl kuo galėdamas stengėsi jiems padėti. Jis rasė knygas apie vaistažoles, gilino teorines žinias bei stengėsi jas pritaikyti praktikoje. Keliaudamas po Žemaitiją tyrė vaistinguosius augalus, jų gydomąsias savybes. Savo moksliniais tyrimais jis dalinosi su žymiais to meto gamtininkais, palaikydamas ryšius ne tik laiškais, bet ir susitikdamas su jais.

Žinoma, kad 1825 m. J. A. Pabrėža susipažino su žymiu lietuvių rašytoju ir istoriku Simonu Daukantu, kuris tuo metu atostogavo Lietuvoje. S. Daukantas išvertė iš įvairių kalbų ir išleido populiarių knygelių praktiniais žemės ūkio klausimais, skirtų valstiečių ir baudžiauninkų savišvietai. Jų tarpe „Parodymas, kaip apynius auginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Ugnies knygelė“ (1849 m.). Išspausdintas knygas jis siųsdavo į Lietuvą platinti draugams bei pažįstamiems, žinoma, neaplenkdamas ir J. A. Pabrėžos.

S. Daukantas teigė: „Geras knygynas privalo turėti visokių knygų, pasaulinių ir dvasinių“. Neatsitiktinai vienuolyno bibliotekos kataloguose surašytas beveik pilnas S. Daukanto raštų leidimas. Apie tai, ar šie S. Daukanto rastai išpopuliarėjo Kretingoje, sunku spręsti.

Kretingiškių tarpe yra išlikę prisiminimų, kad minėtų knygučių J. A. Pabrėža duodavęs paskaityti žmonėms, kurie ateidavo pas jį gydymo tikslais.

Žinoma, kad Bernardinų ordinas leido išduoti knygas už vienuolyno ribų tik išimtiniais atvejais, Vyriausybei pritarus. Ta privilegija galėjo naudotis tik ypatingi vienuolyno globėjai ir tik ribotam laikui, palikdami tam tikrą užstatą. Turimais duomenimis, iš J. A. Pabrėžos S. Daukantas pasiskolindavo Kretingos vienuolyne buvusių retesnių knygų . Be to yra žinoma, kad vienas iš pirmųjų lietuvių bibliografijos tyrinėtojų J. Plioteris, de visu aprašinėdamas įvairiose bibliotekose surastus lietuviškus bei su Lietuva susijusius spaudinius, rado jų ir Kretingoje pas J. A. Pabrėžą. Jo dėka, žinomas to meto Lietuvos kultūros veikėjas L. Ivinskis siųsdavo informaciją apie vertingas vienuolyno bibliotekos knygas bei informavo apie tos bibliotekos katalogą žymų to meto lietuvių kalbos tyrinėtoją A. Kašarauską.

Vienuolyno bibliotekos fondus papildė vertingi J. A. Pabrėžos literatūriniai bandymai, pamokslai. Juose galima rasti daug žemaičių buities vaizdų, aprašytų sena žemaičių tarme. Autorius gerai suvokė etninės kultūros vertę – surinktas liaudies dainas perduodavo rašytojui S. Daukantui.

1834 m., persikėlęs gyventi į Sankt Peterburgą ir pradėjęs tolti nuo Lietuvos, S. Daukantas stengėsi rasti žmonių, kurie galėtų kaupti ir jam siųsti tautosaką. J. A. Pabrėža 1835 m. kovo 20 d. rašytame laiške teigė negalėjęs patenkinti visų S. Daukanto užgaidų. Iš laiško galima spręsti ir apie minėtų užgaidų turinį. J. A. Pabrėža teigė sutikęs du moksleivius, kurie pasižymėjo „okatliewo yszraszima pasakų, milslinu, yr prižodžiu žemaytizku“. J. A. Pabrėža teigė tų vaikinų užrašytus tekstus siunčiąs kartu su laišku ir prašė J. K. Gintilą juos perduoti S. Daukantui. Vadinasi, J. A. Pabrėža pagelbėjo S. Daukantui ieškoti žmonių, renkančių tautosaką, ir surinktus tekstus siųsdavo jam į Sankt Peterburgą.

Apie tai, kad J. A. Pabrėža buvo jautrus paprastiems žmonėms byloja jo įžanginis žodis veikale, parašytame 1843 m. „Kai kurių augalų gydomi savumai ir jo panaudojimo būdai“. Įžangoje jis rašė: „Priimk, malonus skaitytojau, šį trumpą mano darbą, kuriame rasi paprasčiausius būdus, kaip reikia gelbėti sergančius neturtinguosius paprastomis priemonėmis – beveik visiems pažįstamomis vaistažolėmis, patogumui ir sveikatai gelbėti tų, kurie arti neturi vaistinės bei galimybių pasitarti su gydytojais ir ne tik gyvendami skursta; bet ir per anksti mirti turi“. Matydamas, kiek daug nelaimių žmonėms atnešė prietarai bei kerėjimai, jis kūrė taikomąją botaniką, paremtą mokslo pagrindais. Kad jo darbai būtų suprantami liaudžiai, jis rašė žemaitiškai.

A. Pabrėža dalijosi mintimis, kaip sunku gimtąja kalba išleisti knygas: „Bet oi, kaip tai vargus daiktas išduoti kokį veikalą tokioje kalboje, kurioje niekas iš žemaičių lig šiol ane mislyti nepamislijo tame daigti rašyti“. J. A. Pabrėža per savo gyvenimą parašė apie 50 įvairių gamtamokslinių ir kitokio pobūdžio kūrinių. Daug jų vienuolyne neprižiūrėti sunyko, dauguma herbarų neišliko. Jam gyvam esant, nei vienas jo rankraštis nebuvo išspausdintas. Siūlydamas leidėjams savo rankraščius, kaip atpildo prašė tik dviejų arba bent vieno išleistos knygos egzemplioriaus. M. Valančius apie tai rašė: „Be galo darbus tas zakoninks, niekumet nespie. Woz atkalbijejų poterius ir kitus apėjęs žigius, diena isz dienos rasza. Pratensk Diewi jam amži, ir su- tejk turtinga poną, kurs paraszitas per ėj kningas iszsspausdinęs, žmonėms apskielbtum”.

Jo botanikos veikalas „Botanika arba taislius auguminai“ 1900 m. buvo išspausdintas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiandien jo rankraščiai ir herbarai saugomi didžiosiose Lietuvos bibliotekose: Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Mokslų Akademijos centrinėje, Vilniaus universiteto mokslinėje, Kauno Medicinos instituto bibliotekoje ir kitur .

Nemažą indėlį, populiarinant lietuvių kalbą ir knygos kultūrą, įnešė J. A. Pabrėžos amžininkas, vokiečių kilmės kalbininkas Simonas Grosas (1772–1835 m.). Vaclovas Biržiška „Knygotyros darbuose“ pabrėžia, kad Simonas Grosas buvo taip pat ir knygotyrininkas . Lietuviškos gramatikos autorių S. Grosą istorikai apibūdina lakoniškai – tai vokietis, išmokęs lietuviškai. S. Grosas gimė apie 1772 m. Varmijos vyskupijoje, Rytų Prūsijoje. Mokėsi Roesselyje. Nuo 1816 m. S. Grosas dirbo mokytoju Kretingos ir kitose pranciškonų mokyklose, buvo Kretingos parapijos vikaras, nuo 1827 m. – Kretingos vienuolyno definitorius. Juo S. Grosas dirbo iki mirties – 1835 m. balandžio 5 d.

Vyskupas Motiejus Valančius pasakojo, kad „Kunigas Simonas Grosas, iš vokiečių gimimo, įstojęs į bernardinus, išmoko lenkiškai ir lotyniškai. Ilgai mokė bernardinų klierikus. Amžiaus gale perkeltas į Kretingą, kad galėtų išpažinimo griekų išklausyti, išsimokė žemaitiškai“.

1835 m., gyvendamas Kretingos bernardinų vienuolyne, S. Grosas lenkiškai parašė žemaičių gramatiką – „Kalbrieda Lezuve Žemaytyszka soriedita par Kunego Symona Grossa Definitoriu zokana S. Proncyszkaus Kunegu bernardinu“. Veikalas sudarytas iš 198 puslapių. Prakalbą leidiniui parašė gvardijonas kunigas Simkevičius. Gramatikoje aprašytos kalbos dalys, pateikta sintaksė, knygos gale, 137–198 puslapiuose, pateiktas lenkų-lietuvių kalbos žodynėlis. Prakalboje minima, kad autorius gramatiką parašė žemaičiams, iki tol neturėjusiems gramatikos, tinkančios jų tarmei. Rankraštis 1835 m. pateiktas Vilniaus spaustuvininkui Marcinovskiui, bet išspausdintas nebuvo. Spėjama, kad rankraštis pateko į Vilniaus Juozapo Zavadskio spaustuvę. Nežinoma, kaip buvo iš tikrųjų. V. Biržiška teigia, kad „Zavadskiui rūpėjo sutrukdyti lietuviškųjų pasaulietinių knygų spausdinimą. Kada jam ar patys autoriai ar leidėjai jas atsiųsdavo, jis visokiais būdais stengėsi jų spausdinimą užvilkinti ir neduoti knygai pasirodyti rinkoje. Ir tuo būdu, pavyzdžiui jis sukliudė išspausdinimą kunigo Groso parašytos lietuvių kalbos gramatikos.“ Galbūt dėl to, kad tais pačiais metais mirė ir knygos autorius.

1867 m. S. Mikuckis prašė vyskupo Motiejaus Valančiaus paskolinti jam minėtą rankraštį, tačiau tuo metu jis buvo paskolintas Veiverių mokytojų seminarijos mokytojui Tarkovskiui. Vėliau rankraštis grįžo į Kretingą ir iki 1941 m. buvo saugomas Kretingos bernardinų vienuolyno bibliotekoje, dabar saugomas Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje.

Žinoma, kad Vienuolyno bibliotekos fondai buvo papildomi ne tik asmeninėmis turtingų žmonių kolekcijomis. Po 1831–1932 m. sukilimo caro valdžia ėmėsi represijų vienuolynų atžvilgiu. Buvo siekiama, kad vienuolynai palaipsniui išnyktų, todėl buvo draudžiama priimti naujų vienuolių. Nuo 1832 m. iki 1843 m. caro valdžia uždarė daug tuo metu Lietuvoje veikusių vienuolynų. Išlikusių vienuolynų bibliotekų fondai buvo papildomi uždarytų vienuolynų bibliotekų knygų rinkiniais. Dėl minėtų priežasčių, Vienuolyno bibliotekos fondas buvo papildytas 1854 m. Telšių bernardinų vienuolyno bibliotekos knygų rinkiniu.

Remiantis Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje saugomais dokumentais, galima sužinoti, kokio turinio knygomis buvo papildytas bibliotekos fondas. Yra žinoma, kad Kretingos Vienuolyno biblioteka gavo 253 pavadinimų knygų ir periodinių leidinių. Tarp jų yra Cicerono, Ovidijaus, Vergilijaus ir kitų antikos autorių knygų. Sąraše pateikta nemažai gramatikos vadovėlių, žodynų, filosofijos veikalų, retorikos, gamtos mokslų ir istorijos knygų. Gamtos knygų pagrindai buvo parašyti lotynų ir lenkų kalbomis. Be vienuolynų bibliotekų, tuo metu Lietuvoje atsirado vis daugiau asmeninių kolekcijų, kurios savo gausa prilygo ar net viršijo vienuolynų rinkinius. Vieną iš didžiausių asmeninių bibliotekų žemaičių krašte turėjo Alsėdžiuose gyvenęs kunigas Jonas Krizostomas Gintila, kuris visas savo pajamas skyrė knygoms pirkti, tuo tikslu važiuodavo į Vokietiją, kur, ypač Leipcige, Berlyne bei Vienoje, įsigydavo itin retų ir brangių veikalų. Pusė kadaise garsaus Sankt Peterburgo antikvaro ir knygininko Grefo knygyno papildė jo biblioteką. Kunigo J. K. Gintilos rinkinys turėjo daugiau kaip 30000 tomų ar 40000 tomų. J. K. Gintila kaupė ir lietuviškus leidinius. Jo asmeninėje kolekcijoje buvo Antano Strazdo, Dionizo Poškos, Silvestro Valiūno, Mykolo Giedraičio, Simono Stanevičiaus, Kiprijono ir Kajetono Nezabitauskio, Simono Daukanto, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Lauryno Ivinskio, Motiejaus Valančiaus ir kitų autorių kūrinių. Tai buvo viena iš didžiausių pirmųjų asmeninių lietuviškų knygų rinkinių kolekcijų. Likus keliems metams iki mirties, didelę savo rinkinio dalį jis padovanojo žemaičių diecezijai. Kolekcija buvo padalinta į dvi dalis: keliolika tūkstančių tomų atiduota žemaičių katedros kapitulai, o likusi – prijungta prie bernardinų bibliotekos Kretingoje. Todėl po J. K. Gintilos mirties bibliotekos knygų rinkinį papildė ne tik svetimomis kalbomis išleistos knygos, bet ir lietuviški leidiniai.

Taigi, 1817 m. vienuolyno biblioteka turėjo 752 tomų, о XIX a. viduryje, įsiliejus uždaryto Telšių bernardinų vienuolyno ir Jono Chrizostomo Gintilos knygoms, – 4000 tomų.

Bibliotekoje buvo apie 40 inkunabulų, kelios dešimtys geriausių XVI a. Europos spaustuvių leidinių. Ypatingą vertę turėjo J. A. Pabrėžos bei kiti rankraščiai. 1851 m. Vienuolyno bibliotekoje buvo 39 knygos (52 t.) lietuvių kalba, tarp jų ir pirmieji Simono Daukanto raštų leidimai.

Vienuolynų įstatau reikalavo, kad bibliotekininkas sudarytų katalogą ar rodyklę, kurioje būtų sužymėtos visos knygos, esančios bendrojoje bibliotekoje. Pirmieji vienuolyno bibliotekos katalogai buvo sudaryti XVIII a., o jų duomenys kartojami 1804-1839 m. vizitacijos aktuose.

Be anksčiau nurodytų šaltinių, atskleisti Vienuolyno bibliotekos fondą padeda išlikę minėtos bibliotekos katalogai:

1. Catalogus Librorum Bibliotehecac Monasterii Cretingenis, Ordinis Patrum Minorum – S-oti [pilnai – sacerdoti] Francisei Seraphici, Factus et Erectus sura Reverendi Patris Silvestri Stanievvicz Deffinitoris et Pro- fesoris Emeriti. Amno Domini 1851. Mensi Augusti die 12,198 p. katalogas saugomas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, fonde PER–XXVIB f. 320.

2. Cathalogus Librorum Bibliotehecac Manasterii Cretingensis Ordinis Patrum Minorum S.Francisci Seraphici 73 1. Katalogas saugomas Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje fonde F 5 .serija f 26214.

1851 m. buvo sudarytas dalykinis Vienuolyno bibliotekos katalogas. Jį sudarė vienuolis bernardinas Silvestras Stanevičius. Į jį įtrauktos 39 lietuviškos knygos (52 tomai), iš kurių 7 išleistos XVIII a. kitos – XIX a. pirmoje pusėje (K. Kasakausko gramatika, S. Stanevičiaus, M. Valančiaus, L. Jucevičiaus raštai, beveik pilnas S. Daukanto raštų rinkinys ir kt.).

Po kelerių metų buvo sudarytas kitas sisteminis bibliotekos katalogas. Į jį įtraukta vėliausiai išleista knyga, datuojama 1854 m. (vizitatoriaus įrašas padarytas 1871 m.). Į katalogą įtraukta 17 lietuviškų knygų (22 egz.) . Apie tai, kad fonde buvo ir lietuvių kalba išleistų knygų byloja katalogo 95 p. išskirtas skyrius „Įvairios lenkiškos ir žemaitiškos knygos“. Apie bibliotekos lietuvišką fondą byloja ir pirmieji tyrinėjimai, atlikti kalbininko Antano Salio. Per 1925 m. Velykų atostogas, profesoriaus Eduardo Volterio paragintas, A. Salys aplankė Kretingos vienuolyną ir jo biblioteką. Ten jis praleido tik pustrečios dienos ir rašė: „Taigi per tiek laike kelių tūkstančių tomų bibliotekoje ne ką padarysi. Nuvestas į biblioteką, radau knygas ir rankraščius be tam tikros tvarkos, nekataloguotus, sukrautus lentynose ir ant žemės sudėtus. Viskas prašyte prašosi tvarkomas. Parodžius šūsnis ir skrynias rankraščių, ieškau, žinoma, visų pirma lietuviškų raštų, labiausiai Pabrėžos. Bet besitaisant pasirodo, kad lietuviškieji rankraščiai sudaro vos nedidelę lenkiškųjų ir lotyniškųjų dalį. Negaliu pasakyti, kad viską suradau.“

A. Salys teigė, kad didžioji dalis rankraščių yra J. A. Pabrėžos. Iš rastų rankraščių galima spręsti, kad kunigas J. Pabrėža buvo atsidėjęs tokiems darbams ir studijoms, kaip „Žmonių dvasios reikalų rūpinimas“, „Dvasinio turinio knygos“, „Jų [žmonių] gydymas“, „Medicininės knygos“, „Augmenijos tyrinėjimas“, „Botanikos turinio rankraščiai“. Kad Pabrėža buvo įgijęs praktikos medicinos srityje, rodo atskiruose lapeliuose surašyti receptai. Visi rankraščiai rašyti lietuviškai. J. A. Pabrėža 1838 m. testamentu medicinos, botanikos ir lituanistikos knygas bei rankraščius paskyrė vienuolyno bibliotekai.

Vienuolyno bibliotekos kataloge užregistruota ši periodika: „Dziennik Vilenski“ (1816, 1817, 1819, 1820, 1822 metų), „Pamietnik Naukovvy“ (1819 m.), „Tygodnik Vilenski“ (1816, 1817, 1818, 1820 m.), „Pamietnik Wamowski“ (1821 m.), „Dziennik Ekonomiczny i Zamosčm, Pamietnik Warszawski“ (1816, 1819, 1813, 1820 m.). Iš to galima daryti išvadą, kad vienuolynas minėtą periodiką prenumeruodavo.

Vienuolyno bibliotekos katalogo įrašai rodo, kad daugiausia buvo sukomplektuota teologinio ir dvasinio turinio knygų lotynų kalba. Tai dogminė teologija, moralinė teologija, ganytojiškoji teologija, Šventasis Raštas, Šventi įstatymai, apmąstymai, bažnyčios istorija.

Įdomi buvo bibliotekos fondo klasifikavimo sistema: knygos bibliotekoje turėjo būti sudėtos taip, kad kiekvienam fakultetui būtų skirta tam tikra vieta su atitinkamu užrašu. Visas knygas bibliotekininkas turėjo tvarkingai suskirstyti mokslo šakomis ir sudėti taip, kad ieškančiam lengviausia būtų jas surasti. Visas fondas buvo suskirstytas į 27 pagrindinius skyrius, kurie turėjo lotyniškus pavadinimus: 1 – Patres, 2 – theologia dogmatica, 3 – theologia moralis, 4 – theologia pastoralis, 5 – scriptura sacra, 6 – liturgica et ritualla,7 – historia eclesiastica, 8 – ins eclesiasticum, 9 – ascetika,10 – meditationis,11 – conciones et sermones, 12 – vita sanctorum, 13 – opera philosophica, 14 – historia universalia, 15 – mathematici libris, 16 – naturas, 17 – botanica, zoologia, 18 –  geographia, 19 – physica et chimia, 20 – encyclopaedial, 21 – cexiones, 22 – libri gracci, 23 – beletristica, 24 – libri lithuanici, 25 – missalla romana; 26 – directoria, 27 – periodica.

Vienuolyno bibliotekos knygos buvo žymimos įrašais „Pro LocoCretingensi“, „Pro LocoCarostadiensi in samogitia“ о XX a. pradžioje – antspaudu su įrašu „No…/Kretingos Vienuolino/Knyginas“.

Bernardinų vienuolynas, būdamas dvasinio gyvenimo centru Kretingoje, daugiausia buvo aprūpintas teologine literatūra. Fondų klasifikacija rodo, kad be teologinės ir dvasinės literatūros, buvo komplektuojamos matematikos, gamtos, botanikos, zoologijos, geografijos, fizikos, chemijos knygos. Kadangi vienuolynas dalyvavo mokymo procesuose, turėjo paisyti universiteto reikalavimų. Todėl Vienuolyno bibliotekos rinkiniuose randama ir būtiniausių gamtos mokslų vadovėlių. Daugiausia knygų buvo lotynų kalba, nemažai rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis ir tik maža dalis lietuviškų. Arvydo Pacevičiaus duomenimis, Vienuolyno bibliotekoje vyravo XVI–XVIII a. bažnyčios tėvų, teologiniai pamokslininkų veikalų leidimai lotynų ir lenkų kalbomis, kurie sudarė apie 75 procentus fondo.

Vienuolyno bibliotekos fondai pradėjo mažėti XIX a. antroje pusėje, kai dubletai, dalis teologinių veikalų ir kitų lietuviškų knygų buvo perduota Kauno Žemaičių kunigų seminarijos bibliotekai. Carinės Rusijos valdžia po 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilimų kovojo prieš vienuolynus: dauguma jų buvo uždaryti arba sunaikinti. Uždarytų vienuolynų turtingos ir unikalios bibliotekos išskaidytos. Didžioji dalis vienuolynų bibliotekų fondų pateko į viešąsias Lietuvos bibliotekas, dalis jų išvežta į Rusiją arba visiškai dingo. Pavyko išsaugoti tik dalį Lietuvos vienuolynų bibliotekų, tarp jų ir Kretingos bernardinų vienuolyno biblioteką.

Kretingos bernardinų vienuolynas nebuvo uždarytas iki pat XX amžiaus. Bernardinų (tuo metu – pranciškonų) vienuolyno biblioteka rūpinosi Žemaičių Didysis vyskupas Motiejus Valančius. Jo dėka pavyko išsaugoti dalį šios bibliotekos.

1912 m. atkūrus Lietuvos pranciškonų provinciją, Vienuolyno biblioteka buvo papildyta daugiausia religinėmis knygomis. 1925 m. drauge su senuoju rinkiniu joje buvo 8250 tomų.

Tarpukario Lietuvoje (1918–1940 m. laikotarpiu) Kretingos pranciškonai, kaip viena iš likusių senųjų Vienuolijų, aktyviai vykdė leidybinę ir e šviečiamąją veiklą: turėjo savo spaustuvę ir gimnaziją.

Iki Antrojo pasaulinio karo biblioteką tvarkė pranciškonai: Jeronimas Pečkaitis, vėliau – Petras Ruškys. 1940 m. nacionalizuotos Vienuolyno bibliotekos knygos pateko į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką: dalis jų buvo sukalatoguotos, dubletai sukrauti į dėžes. Dalis vertingų bibliotekos knygų sudegė kartu su vienuolynu Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

1952 m. dalį Vienuolyno bibliotekos fondo likučių perėmė Vilniaus universiteto biblioteka, dalis liko Kaune. Dalį knygų pranciškonai paslėpė ir išsaugojo.

Vienuolyno bibliotekos atkūrimas prasidėjo maždaug 1989 m., kai buvo grąžintas nacionalizuotas vienuolyno pastatas Vilniaus gatvėje 2A. Iki tol ten buvo perkeltas ir veikė Kretingos muziejus.

Šiuo metu Vienuolyno biblioteka įsikūrusi vienuolyno antrajame aukšte 130 kv. m. salėje. Jos fondas, 2010 m. duomenimis, sudarytas iš daugiau nei 60 000 egzempliorių spaudinių. Fondo pagrindą sudaro teologinė literatūra lietuvių, anglų, italų, vokiečių, prancūzų, lotynų, hebrajų, arabų ir kitomis kalbomis. Jame taip pat saugomos vertingos senosios knygos, iš užsienio vienuolynų patekusios po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1991 m.).

Vienuolyno biblioteka turi saugyklas, kuriose laikomi seni vertingi leidiniai, išleisti iki 1940 m. Lietuvoje ir už jos ribų. Nuo 1991 m. į Vienuolyno biblioteką buvo atvežtos vertingos knygų kolekcijos iš Bruklino, Kennebunkporto (JAV) ir Kanados pranciškonų vienuolynų, taip pat ten atkeliavo nemažai Vašingtone gyvenančių lietuvių, tarp jų ir kunigų, asmeninių bibliotekų spaudinių. Fondai nuolat papildomi Lietuvoje ir užsienyje išleista įvairia spauda, pasaulio pranciškonų leidiniais bei Lietuvoje išleistomis knygomis.

Nėra nuoseklaus, planingo nuolatinio fondų komplektavimo. Pagrindinis komplektavimo šaltinis – dovanos. Biblioteka yra uždara: ja naudojasi tik broliai pranciškonai. Talkinant Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešajai bibliotekai, nuo 2003 m. pranciškonų vienuolyno bibliotekos fondai išdėstyti pagal Universalią dešimtainę klasifikacijos sistemą.

Nijolė Raudytė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Aleksandrynas. Čikaga. 1960, p. 128.
  2. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Knygotyros darbai. Vilnius, 1998, p. 39.
  3. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Kretingos vienuolyno biblioteka. Bibliografijos žinios, 1929, Nr. 4, p. 107.
  4. BRUŽAITĖ-GAIGALIENĖ, Irena 1971, [diplominis darbas] Vilniaus universitetas, p. 10.
  5. Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 5, 1958, p. 276.
  6. JABLONSKIS, Konstantinas. Papildomosios žinios apie kunigą M. Daukšą. Archiveun Philologicum, 1933, Km. 4. p. 66.
  7. KANARSKAS, Julius. Kretingos bernardinų vienuolynas XVII–XVIII a. Iš pranciskonupaveldas.lt[interaktyvus] [žiūrėta 2010 spalio 12]. Prieiga per internetą: <http://pranciskonupaveldas.lt/kretinga/>.
  8. KANOPKA, E. J. Pabrėža – liaudies gydytojas. Mokslas ir gyvenimas, 1960, Nr. 1, p. 36.
  9. KUDABA, Česlovas. Du šviesūs protai. Švyturys, 1971, sausio 21, p. 3.
  10. LEBEDYS, Jurgis. Mikalojaus Daukša. Vilnius, 1963, p. 143.
  11. Lietuviškoji enciklopedija. T. 3. Kaunas, 1935, p. 862.
  12. LUKŠIENĖ, M. Bibliotekos Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, T. 5. Vilnius, 1966, p. 114.
  13. Mažoji Lietuviškoji enciklopedija, T. 2.,1968, p.72–78, 728.
  14. PACEVIČIUS, Arvydas. Kretingos vienuolyno biblioteka. Knygotyra, 1997, p. 206.
  15. RUŠKYS, Petras. Kretingos vienuolynas. Tiesos kelias, 1928, Nr. 3, p. 127–129.
  16. SALYS, Antanas. Apie Kretingos vienuolyno lietuviškus rankraščius. Švietimo darbas, 1927, sausio 1, p. 16–24.
  17. STROLIENĖ (RAUDYTĖ), Nijolė. Lietuviškos gramatikos autorius Simonas Grosas ir Kretinga. Pajūrio naujienos, 2005, balandžio 8, priedas „Smiltys“, p. 2.
  18. TALIŪNAITĖ. Rankraščiai, nušviečiantys bibliotekų būvį XVIII–XIX a. Lietuvoje.  Bibliografinė rodyklė rankraščių, saugomų VU mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje.
  19. VALANČIUS, Motiejus. Žemaičių vyskupystė. D. 2, 1848, p. 73–75.
  20. VALANČIUS, Motiejus. Žemaičių vyskupystė. Raštai. T. 2, Vilnius,1972, p. 285–288.
  21. VLADIMIROVAS, Levas. Pirmosios bibliotekos Lietuvoje. Bibliotekų darbas, 1957, Nr. 1. p. 9.
  22. VLADIMIROVAS, Levas. Vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos Lietuvoje iki 1800 m. Knygotyra, 1970, Nr. 1, p. 93.
  23. ŽUKAS, Vladas. J. Plioterio lietuvių bibliografijos ir spaudos istorijos darbai. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai. T. 2, Vilnius, 1962, p. 102.
  24. ŽUKAS, Vladas. L. Ivinskio ir L. Potockio lietuvių bibliografijos darbai. Bibliotekininkystės ir bibliografijos darbai, T. 3. Vilnius, 1964, p. 137.
  25. ŽUKAS, Vladas. Lietuvių bibliografijos istorija. T. 1, Vilnius, 1983, p. 19.
  26. ŽUKAS, Vladas. Senieji Lietuvos bibliotekų katalogai. Bibliotekų darbas, 1968, Nr. 12, p. 28.

Šaltinis: RAUDYTĖ, Nijolė. Kretingos bernardinų (pranciškonų) vienuolyno biblioteka. Iš Spaudos ir knygos kelias Kretingoje. Straipsnių autorės Laima Jonauskaitė, Lina Buikienė, Nijolė Raudytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla; [Kretinga]: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2010, p. 35–48. ISBN 978-9955-18-538-3

  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
  • Kodas 190287259.
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • Vilniaus g. 8, Kretinga,
  • LT-97108, Lietuva
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai