Kretingoje aptartas Motiejaus Valančiaus palikimas: nuo istorijos iki šiandienos iššūkių

Kretingoje aptartas Motiejaus Valančiaus palikimas: nuo istorijos iki šiandienos iššūkių

Sukurta 2026-03-04

Atnaujinta 2026-03-04

Vieta Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka

Autorius ASTA KUKTOROVIENĖ

2026 m. vasario 27 d. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengta konferencija „Vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybės aktualumas ir palikimas ateities kartoms“, skirta Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus 225-osioms gimimo metinėms. Lietuvos Respublikos Seimui 2026-uosius paskelbus Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais, šis renginys pakvietė bendruomenę dar kartą pažvelgti į vieną ryškiausių XIX a. Lietuvos asmenybių – į vyskupą, švietėją, rašytoją, lietuvių kalbos puoselėtoją bei visuomenės telkėją.

Konferencijos garbės svečias Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius sveikinimo kalboje pabrėžė, kad Motiejus Valančius buvo daugiasluoksnė asmenybė, kovojusi su priespauda ne ginklu, o raštu, knygomis ir tikėjimu. Tai buvo žmogus, mokėjęs praradimus paversti stiprybe, o jo veikla ir šiandien išlieka moraliniu bei kultūriniu orientyru, primenančiu atsakomybę už kalbą, tikėjimą ir bendruomenę.

Sveikinimo žodį taręs Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius, kreipdamasis į susirinkusiuosius, pažymėjo, kad nors Motiejus Valančius daugeliui atrodo gerai žinomas, iš tiesų dar daug jo gyvenimo ir veiklos aspektų lieka nepakankamai pažinti. Šie metai, pasak mero, skirti gilesniam pažinimui, atminimo stiprinimui ir vyskupo gimtinės muziejaus viešinimui.

Konferencijoje dalyvavę Lietuvos Respublikos Seimo nariai Violeta Turauskaitė ir Karolis Neimantas akcentavo, kad Motiejus Valančius buvo tikras Lietuvos patriotas, daug prisidėjęs prie švietimo, mokyklų kūrimo ir lietuvybės puoselėjimo.

Istorinė perspektyva: Motiejus Valančius savo laikmetyje

Pirmojoje konferencijos dalyje pranešėjai nagrinėjo Motiejaus Valančiaus veiklą istoriniame kontekste.

Klaipėdos universiteto afilijuotasis profesorius doc. dr. Vacys Vaivada, atkreipė dėmesį į konferencijos pavadinimą ir pabrėžė, kad kalbės apie brandųjį Motiejaus Valančiaus gyvenimo laikotarpį – jo vyskupystę. Pranešime „Keletas minčių dėl vysk. M. Valančiaus santykio su 1863 m. sukilimu“ buvo akcentas – nors Valančius tiesiogiai nepalaikė ginkluoto sukilimo, vis dėlto jis buvo šio sukilimo dalimi. Jo kova reiškėsi kitomis formomis – per sukurtą knygnešių tinklą, draudžiamos literatūros leidybą ir platinimą, kontrafakcinius leidinius, taip pat per pasirinkimą kalbėti žmonėms suprantama kalba. Jis veikė kaip tarpininkas ir taikytojas tarp carinės valdžios ir paprastų žmonių, gynė vyskupijos teises. Tokia jo veikla padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir katalikišką tapatybę rusifikacijos sąlygomis.

Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė pranešime „Vyskupo Motiejaus Valančiaus raštai bernardinų provincijolui Dominykui Šukevičiui“ pristatė iki šiol niekur neskelbtus dokumentus – administracinius raštus ir laiškus, rastus Kretingos vienuolyno veiklos knygose. Šie dokumentai, rašyti bernardinų provincijolui Dominykui Šukevičiui, buvo išversti iš lotynų kalbos, tačiau dar nėra įtraukti į registrus ir publikuoti.

Laiškuose M. Valančius suteikia leidimus bažnyčiose įrengti Kryžiaus kelius ir prašo pasirūpinti reikalingomis priemonėmis. Šie dokumentai atskleidžia M. Valančiaus atsakingumą, kuris rūpinimąsi Bažnyčios gyvenimu, vienuolynais ir tikinčiaisiais.

Vyskupo veikla ir santykiai su vienuolynais Žemaičių vyskupijoje

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas teol. dr. Paulius Saulius Bytautas savo pranešimą „Vyskupo M. Valančiaus sąsajos su bernardinų vienuolynais Žemaičių vyskupijoje“ pradėjo nuo Motiejaus Valančiaus gyvenimo pradžios – jo šeimos, mokslų ir pašaukimo kelio. Klebonas retoriškai klausė: „Ar Motiejus Valančius, turėdamas tokią didelę vyskupiją, galėjo tiek daug prirašyti? Turbūt žiemomis, nes nuo pavasario iki vėlyvo rudens jis vizituodavo parapijas.“ Jis pasakojo, kad tapęs vyskupu M. Valančius persikėlė į Kauną, kartu atsivežė klierikų ir čia įkūrė kunigų seminariją. Vyskupavimo metu jis stengėsi kiek įmanoma apsaugoti tiek paprastus žmones, tiek vienuolius nuo carinės valdžios spaudimo.

Buvo pabrėžta, kad M. Valančius palaikė ryšius su bernardinų vienuoliais, rašė jiems laiškus, sprendė įvairius Bažnyčios ir vienuolynų reikalus sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis.

Baigdamas pranešimą kunigas akcentavo, kad M. Valančius buvo išmintingas ir atsargus ganytojas. Jei jis būtų viešai pritaręs 1863 m. sukilimui, pasekmės galėjo būti labai skaudžios tiek Bažnyčiai, tiek visai Lietuvai. Todėl jo pasirinktas kelias – veikti per tikėjimą, švietimą ir rūpestį žmonėmis – padėjo išsaugoti tai, kas tuo metu buvo svarbiausia. Baigdamas pranešimą klebonas kvietė mylėti Lietuvą taip, kaip ją mylėjo Motiejus Valančius.

Pirmąją pranešimų sesiją baigė Varnių vyskupo M. Valančiaus bendruomenės pirmininkas, Žemaičių vyskupystės muziejaus kūrėjas ir buvęs vadovas Antanas Ivinskis pranešimu „Vyskupo M. Valančiaus veiklos aprėptis, priimtinumas ir aktualumas laikų perspektyvoje“. Jis apžvelgė M. Valančiaus veiklą skirtingais laikotarpiais ir pabrėžė, kad pirmiausia tai buvo atsakingas vyskupas, visą gyvenimą skyręs savo pašaukimui.

Jo tikslas buvo – rūpintis vyskupija, paklūstant Romos valdžiai, tad M. Valančiaus sąžinė „sosto“ aspektu buvo švari.

Už tai, kad vyskupas M. Valančius buvo griežtas, ėmėsi pertvarkų, vieni jį gyrė, kitiems jis buvo neparankus. Tačiau jis niekada nesitaikstė su caro valdžia, mokėjo „apžaisti“ jos reikalavimus, į pirmas gretas iškeldamas tikėjimą, liaudies švietimą, parapinių mokyklų steigimą, lietuviškų knygų leidybą ir net neįsivaizdavo, kad jo didaktinė proza taps pagrindu lietuvių grožinei literatūrai.

„Be popiežiaus būsim paskaityti maskoliaus žmonėmis“, – sakė jis, o maskoliškas knygas kvietė mesti į „pečių“. Savo pranešimą baigdamas Antanas Ivinskis sakė, jog „Motiejus Valančius visiems buvo viskuo, su visais turėjo gerą santykį ir kvietė visus būti tolerantiškais: „laikykit zgadą, meilę ir vienybę su ponais, su kuriais gyvenate“. Pasak A. Ivinskio, šiandien mums to supratimo stinga.

Kalba, kultūra ir tautinė tapatybė: Valančiaus palikimas šiandien

Antrojoje konferencijos dalyje kalbėta apie M. Valančiaus palikimo aktualumą šiuolaikiniame kultūriniame kontekste.

Lietuvos dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų dr. Rūta Janonienė pranešime „Vyskupas M. Valančiaus ir dailė“ apžvelgė Motiejaus Valančiaus ryšius su daile ir dailininkais. Ji pristatė jo sukauptą paveikslų rinkinį. Pats rinkinys neišliko arba nėra identifikuotas. Tačiau galima spręsti, kad vyskupas rinko istorinio pobūdžio kūrinius, garsių dailininkų darbus ir jų kopijas. Manoma, kad rinkinį paveldėjo jo giminaičiai, daugiausia sesers Petronėlės Beresnevičienės vaikai.

Ji pristatė J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumą“, kuriame publikuoti paveikslai iš M. Valančiaus rinkinio ir du jo portretai. Nors vyskupas šiais portretais nebuvo patenkintas, neparduotų egzempliorių nuostolius jis padengė savo lėšomis. Šių kūrinių likimas šiandien nėra žinomas.

Pranešime taip pat aptarta M. Valančiaus veikla puoselėjant bažnytinę dailę ir rūpinantis Kryžiaus kelio įrengimu. Vyskupo rūpesčiu pastatytos 29 mūrinės ir 20 medinių bažnyčių, atnaujinta daug sakralinių pastatų, rūpintasi jų puošyba. Jis skatino bažnyčiose kabinti fundatorių portretus ir prisidėjo prie dailės kūrinių sklaidos.

Pristatydama „Giesmyną“ su paties Motiejaus Valančiaus piešiniais ir kalbėdama apie jį, dr. R. Janonienė Motiejaus Valančiaus piešinius palydėjo šiltais žodžiais, sakydama, kad nors jie nėra profesionalūs, tačiau išsiskiria jautrumu bei savitu meniniu žavesiu.

Nagrinėjant M. Valančiaus ir dailės santykį, vyskupas atsiskleidžia ne tik kaip religinė, bet ir visuomeninė, kultūrinė asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie dailės puoselėjimo bei jos sklaidos Lietuvoje.

Antrąją pranešimų sesiją pranešimu „Lietuvių liaudies dainos – kiekvienam ir tautai“ užbaigė Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Rita Vaitkienė. Pranešime apžvelgta liaudies dainų reikšmė tautos identitetui, šviesuolių pripažinta jau XVIII a. ir iki šių dienų. Akcentuotos Motiejaus Valančiaus kūrybos ir veiklos sąsajos su folkloru tautinio judėjimo kontekste.

Renginį vainikavo folkloro ansamblio „Šukupis“, vadovaujamo Alvydo Vozgirdo, pasirodymas.

Konferencija atskleidė Motiejų Valančių kaip išskirtinę XIX a. asmenybę, kurios veikla apėmė religiją, švietimą, kultūrą ir tautinį sąmoningumą. Pranešėjai pabrėžė jo gebėjimą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis išsaugoti tikėjimą, lietuvių kalbą ir tautinę tapatybę. Motiejaus Valančiaus veikla ir šiandien išlieka svarbi kaip atsakomybės, kultūrinės savimonės ir pilietiškumo pavyzdys. Konferencija parodė, kad jo palikimas tebėra gyvas ir aktualus, skatinantis naujai pažvelgti į jo reikšmę Lietuvos istorijoje ir dabartyje.

Konferencija „Vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybės aktualumas ir palikimas ateities kartoms“