Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 |
---|---|---|---|---|---|---|
07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 |
14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 |
21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 |
28 | 29 | 30 | 31 |
„Mėguvos žemė – iš amžių glūdumos“: dokumentų paroda
Parodos data 2023-08-08 – 2023-09-13
Sukurta 2023-08-03
Atnaujinta 2023-08-04
Adresas J. K. Chodkevičiaus 1B, Kretinga
Parodos vieta Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, Parodų erdvė
Dokumentų paroda „Mėguvos žemė – iš amžių glūdumos“, skirta 770 metų sukakčiai, kai 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte pirmą kartą paminėti Kretingos, Kartenos, Imbarės, Įpilties, Negarbos, Dupulčių, Virkštininkų (Vydmantų), Lazdininkų vietovardžiai.
***
Sukanka 770 metų, kai 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte pirmą kartą paminėti Kretingos, Kartenos, Imbarės, Įpilties, Negarbos, Dupulčių, Virkštininkų (Vydmantai), Lazdininkų vietovardžiai.
Istorikai nustatė, kad dar žalvario amžiuje baltų genties kuršių protėviai gyveno pajūrio Lietuvos ir Vakarų Latvijos (Kuršo) žemėse. XII amžiaus pabaigoje Livonijos ordino kryžiuočiai pavergė visą kuršių kraštą, kurį sudarė 9 kuršių žemės: Vanenė, Venta, Pamarys, Banduva, Duzvarė, Mėguva, Pilsotas, Ceklis bei neįvardinta sritis tarp Skrundos ir Žiemgalos. Kalbininkas Antanas Salys nurodė, kad Lietuvos kuršiai rašytiniuose istorijos šaltiniuose paskutinį kartą paminėti 1455 m. Pagal kalbininkų ir archeologų surinktas žinias kuršiai išnyko XV–XVI amžiais, Lietuvos teritorijoje susilieję su žemaičiais, o Latvijoje – asimiliuoti latvių. Senuosius pajūrio krašto gyventojus primena geografinių vietovių pavadinimai – Kuršių nerija, Kuršių marios, Kuršas (Kurzeme Latvijoje).
Mėguvos žemėje buvusių Kretingos rajono istorinių gyvenviečių vardai pirmą kartą buvo paminėti Kuršo vyskupo Henriko rašte Livonijos ordino magistrui Andriui fon Štirlandui 1253 m. balandžio 5 d., kuriame padalintos užkariautos Pietų Kuršo žemės. Dalybų akte minimos 86 gyvenvietės, iš kurių lengvai atpažįstamos šių dienų gyvenvietės: Cretyn (Kretinga), Cartine (Kartena), Embare (Imbarė), Empilten (Įpiltis), Lasdine (Lazdininkai) ir Nebarge (Negarba). Juose stūksantys galingi piliakalniai liudija, kad šios vietovės IX–XIII amžiaus buvo svarbūs gynybiniai, administraciniai ir ūkiniai apygardų centrai.
1253 m. balandžio mėn. Klaipėdos pilyje surašytas kitas Kuršo vyskupo Henriko dokumentas dėl Cretyn (Kretingos) pilies apygardos pasidalijimo, kuris liudija apie pilies ypatingą statusą Pietų Kuršo administracinėje ir politinėje struktūroje. Tai buvo ne tik Mėguvos žemės administracinis centras, bet ir kryžiuočių pagrindinė atrama vykdant Kuršo chistianizaciją ir politinį krašto valdymą.
Po Durbės mūšio 1260 m. kuršiai sukilo ir atsisakė kryžiuočių globos bei atsimetė nuo krikščionybės. 1263 m. buvo surengtas kryžiaus žygis prieš sukilėlių atramines Kretingos ir Įpilties pilis. Kretingos pilis buvo užimta ir sudeginta, išžudyti visi gyventojai. Įpilties pilis irgi neatlaikė kryžiuočių puolimo, tačiau įgula sugebėjo pasitraukti į Žemaitiją.
Dramatiška išnykusios baltų genties kuršių gyvensena bei Mėguvos žemės istorija atkleidžiama pasitelkiant kalbininkų, archeologų ir istorikų sukauptas žinias. Jos pateikiamos parodoje eksponuojamose knygose ir straipsniuose apie baltus – kuršius ir lietuvius – apie Lietuvos pilis ir piliakalnius, apie Kretingos krašto istoriją.
Nuotrauka iš LIMIS.
Parodą parengė Kraštotyros ir informacijos skyriaus vedėja Laima Jonauskaitė