Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 |
---|---|---|---|---|---|---|
07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 |
14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 |
21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 |
28 | 29 | 30 | 31 |
Sukurta 2012-12-05
Atnaujinta 2012-12-05
Simaitis Antanas
Antanas Simaitis [1]
Gimė 1887 metų liepos 7 dieną Miežaičių kaime, Radviliškio parapijoje, Šiaulių apskrityje.
Mirė 1959 metų sausio 15 dieną Salantuose, Kretingos rajone, palaidotas Salantų bažnyčios šventoriuje.
Prelatas, pedagogas, bažnyčios ir visuomenės veikėjas.
Pradinį išsilavinimą gavo namie, pas kaimo „daraktorių“. Vėliau, remiamas motinos brolių, mokėsi gimnazijoje Peterburge (Rusijoje). 1904 m. įstojo į Kauno dvasinę seminariją. Ją baigęs kaip mokslo pirmūnas buvo pasiųstas tęsti mokslų Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurioje 1912 m. įgijo teologijos mokslų magistro laipsnį. Į kunigus įšventintas 1911 m. birželio 20 d. Baigęs akademiją, 1912-1913 m. studijavo Friburgo universitete (Šveicarijoje) pedagogikos ir psichologijos mokslus [1].
1913 m. atvyko į Telšius ir buvo paskirtas Telšių rusiškos gimnazijos kapelionu ir tikybos mokytoju. Pirmojo pasaulinio karo metais su Telšių klebonu Korzonu kunigas A. Simaitis įkūrė Telšiuose pirmąją lietuvišką pradinę mokyklą, o 1918 m. pradžioje atidarė lietuvišką „Saulės“ gimnaziją (vėliau pavadintą vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu) ir buvo paskirtas jos direktoriumi. Jis taip pat vadovavo prie gimnazijos veikusiems dvimečiams mokytojų kursams, kuriuose buvo ruošiami mokytojai pradinėms mokykloms, bei buvo suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi. 1927 m. buvo paskirtas Plungės „Saulės“ realinės gimnazijos direktoriumi ir čia praleido dvejus metus iki pat gimnazijos uždarymo. 1927 m. monsinjoras Antanas Simaitis tapo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi. Jis dėstė Šventąjį Raštą, Bažnyčios istoriją ir Krikščionių senovę [1]. Išspausdino archeologijos studiją „Krikščionių senovė“ (1938 m.). Šioje studijoje, atsirėmęs pirminiais duomenimis, apologetiniu žvilgsniu išdėstė dogmų istoriją [2].
Tarpukariu kunigas aktyviai bendradarbiavo bažnytinėje ir pasaulietinėje spaudoje. Jo straipsnius, recenzijas spausdino „Židinys“, „Tiesos kelias“, „Spauda ir Gyvenimas“, „Žemaičių Priedelius“. Už nuopelnus kunigas A. Simaitis buvo pakeltas garbės kanauninku, o 1928 m. – prelatu. 1941 m. buvo paskirtas Salantų parapijos klebonu bei Skuodo dekanato dekanu. Vokiečių okupacijos metais prelatas A. Simaitis pasisakė prieš nacistų organizuotas žmonių žudynes, smerkė žmones, dalyvavusius žydų žudynėse, skatino parapijiečius gelbėti nuo mirties žydus. 1944 m. vokiečiams pradėjus persekioti lietuvius inteligentus, naikinti kultūrinį palikimą, prelatas A. Simaitis priglaudė Salantų bažnyčios rūsiuose akademinio lietuvių kalbos žodyno kartoteką, kurią atgabeno iš Salantų krašto kilęs kalbininkas Antanas Salys. Kartoteką sudarė 1,5 milijono kortelių [1].
1942 m. prelatas A. Simaitis buvo paskirtas Telšių kapitulos nariu [1].
Literatūra ir šaltiniai
- KANARSKAS, Julius. Prelato Antano Simaičio 110-ąsias metines minint. Švyturys, 1997, gruodžio 20, p. 5.
- MATULIS, S. Simaitis Antanas. Iš Lietuvių enciklopedija. T. XXVII. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1962, p. 447.