(8 445) 78 984
J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
I–V 10.00–19.00, VI 10.00–15.00, VII Nedirba
Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena (skaitytojai neaptarnaujami). Prieššventinę dieną dirba 1 val. trumpiau

Sukurta 2013-01-30

Atnaujinta 2020-03-02

Kaukėnienė Leokadija

Leokadija Kaukėnienė [1]

Leokadija Kaukėnienė gimė 1930 metų gegužės 22 dieną Černakiškės kaime, Tverečiaus valsčiuje, Švenčionių apskrityje.

Tautodailininkė.

Tėvas Zigmas Bielinis  buvo Švenčionių apskrities Černakiškės kaimo viršaitis, pokario Lietuvos partizanas, mama Cicilija – namų šeimininkė. Šeimoje augo šeši vaikai – Leokadija ir penki broliai [1, 2]. Baigė pradžios mokyklą [3]. Nuo trečios klasės buvo privalu lankyti lenkišką mokyklą, tačiau popiet pas juos ateidavo mokytojas iš Lietuvos. Mat, riba tarp Lietuvos ir Lenkijos ėjo netoli kaimo [4].

Prasidėjus trėmimams šeima slapstėsi pas gimines, tėvas – specialiai įrengtoje slėptuvėje. Šeimą – motiną Ciciliją, mažamečius vaikus ir 90-mečius tėvus – išdavė kaimynas. 1945 m. rugpjūčio 31 d. Bielinius ištrėmė į Permę (Rusija), miškų pramonės sritį. Tėvas išėjo partizanauti į mišką. Apie jo žūtį Leokadija sužinojo tik Nepriklausomybės metais iš duomenų archyvuose [2, 5]. Seneliai mirė iš bado, mama susirgo plaučių uždegimu [6].

Leokadija iš mamos paveldėjo sugebėjimą megzti ir austi. Būdama 10 metų audė keturnyčius ir aštuonnyčius audeklus. Šis pomėgis padėjo šeimai išgyventi tremtyje, – ji mezgė mezginius vietos gyventojams, kurie atlygino maistu [1]. Mamai susižeidus dirbant miške, vaikai pateko į vaikų namus. 1946 m. jie buvo grąžinti į Lietuvą ir apgyvendinti Vilniaus vaikų namuose [2, 5]. Iš ten vaikus globoti pasiėmė dėdė. Grįžti į savo namus valdžios leidimą gavo 1948 m. ir parsikėlė vyresniam broliui grįžus iš kariuomenės [2, 4]. Kadangi Leokadija buvo vyriausia iš vaikų, jai teko prižiūrėti mažuosius brolius. Motina bandė bėgti į Lietuvą, tačiau buvo pagauta, teista ir vėl grąžinta į tremties vietą [7]. Leokadija pati mokino mažuosius brolius namuose, nes neišgalėjo leisti į mokyklą [2]. Išmoko siūti, važinėjo po kaimus, siuvo šeimoms. 1952 m. su broliais išvažiavo pas mamą į Sibirą. Ten 1954 m. ištekėjo už savo kraštiečio, likimo draugo Jono Kaukėno. 1958 m. buvo reabilituoti, po penkerių metų grįžo į Lietuvą [1, 5].

1963 m. atvažiavus į Kretingą, nesisekė rasti darbo [5]. Baigė siuvimo kursus, pradėjo siūti kitų numegztus mezginius, greitai pati ėmė kurti naujus modelius [1]. Pajuto galinti save išreikšti kūryboje [8].

1968 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare [1]. 1969 m. buvo suteiktas tautodailininkės vardas [5].

1969–1990 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate mezgėja, kūrė etalonus [3].

Jos darbai, megzti rankomis ir mašina, eksponuoti tautodailininkų darbų parodose Vilniuje, Klaipėdoje, Plungėje, Skuode, Šilutėje, net Maskvoje [1, 8].

1990 metais, kūrėjos 60-mečio proga, Kretingos muziejuje surengta pirmoji personalinė mezginių ir siuvinėtų darbų paroda [5].  Joje eksponuotas ir pirmasis tremtyje siuvinėtas darbelis – lietuvybės simbolis Vytis, kurį paslapčiomis vėl vežėsi į tremtį ir tebesaugo iki šiol [6, 8]. Svajonė pasisiūti tautinius drabužius išsipildė 1980 m., kai tapusi tautodailininke gavo specialiai tautiniams rūbams išaustos medžiagos. Šį tautinį kostiumą laiko brangiausia savo gyvenimo relikvija [6].

Apdovanota Klaipėdos „Dailės“ kombinato, Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyriaus, Kretingos kraštotyros muziejaus, Lietuvos meno draugijos prezidiumo – už kūrybinę veiklą, kūrybinį potencialą, kuris leido jai varžytis su geriausiomis Lietuvos mezgėjomis [9].

L. Kaukėnienė – ir aktyvi visuomenininkė. Lanko parapijoje veikiančias onkologinių ligonių, Gyvojo rožinio grupeles, yra Marijos legiono narė, bendrauja su Padvarių pensionato globotiniais [4].

L. Kaukėnienė – tautos istorijos atminimo saugotoja, tautinių tradicijų puoselėtoja. Dalyvaudama asociacijos „Tremties dienoraštis“ veikloje, perteikia savo siuvimo ir siuvinėjimo įgūdžius, reikalingus kuriant tautinius kostiumus. Dalyvauja Kretingos miesto šventėse, demonstruoja verpimo procesą, norinčius pamokina šio lietuviško tradicinio amato [1].

2013 metais už reikšmingą etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą Kretingos rajono savivaldybės tarybos jai paskirta kultūros ir meno premija – 2 tūkst. Lt [10].

Yra viena iš aktyviausių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos filialo savanorių [11]. Moko ir padeda rengti parodas apie tremtinių gyvenimą. Tremtinių atminimą įprasmina dainuodama Kretingos kultūros centro tremtinių chore „Atminties versmė“.

Savanoriškai bendradarbiauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (patariamasis dokumentų tvarkymas tremties statuso nustatymui), su LPKTS – dėl aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo, sudarant chronologinį  medį tremtinių vykdomai veiklai įamžinti, su moksleiviais – įamžinant didžiąsias tremtis ir netektis, įgyvendina visuomeninius projektus: tradicinis sąskrydis Ariogaloje, ekspedicija į Sibirą, Krasnojarsko kraštą (viešinimas) „Toks ilgas tuščias suolas giminės…“, „Aš einu senelių tėvų pramintu kančių taku…“, „Tremties testamentas jaunimui“ ir kt. [1].

Minint Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos filialo, įsikūrusio 1988 metais, 25-metį, 2013-aisiais išleista Leokadijos Kaukėnienės prisiminimų knyga, kurioje pasakojama jos šeimos gyvenimo bei tremties istorija [1, 12].

Literatūra ir šaltiniai

  1. BIELINYTĖ-KAUKĖNIENĖ, Leokadija. Prisiminimai. Klaipėda: spaustuvė „Druka“, 2013, p. 3–6, 41. ISBN 978-609-404-148-8.
  2. BENIUŠIENĖ, Irena. Su vyčiu – dukart į Sibiro tremtį, su trispalve – aplink Baltiją. Pajūrio naujienos, 2008, vasario 15, p. 1–2.
  3. [Leokadijos Kaukėnienės atsakymas į Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parengtą  anketą elektroniniam leidiniui „Kretingos personalijų žinynas“]. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos bibliografijos-informacijos sektoriaus kraštotyros fondas, 2008, 1 lap. Nuotr.
  4. BENIUŠIENĖ, Irena. Išsaugojo meilę ir pagarbą tautiniam kostiumui. Pajūrio naujienos, 2006, kovo 10, p. 1, 2.
  5. STONKUVIENĖ, Laima. Gyvenimas, apvainikuotas tikėjimo žiedais. Švyturys, 2005, gegužės 28, p. 5.
  6. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Tautinis kostiumas – senolių išmonės atspindys. Pajūrio naujienos, 2012, lapkričio 16, p. 11–12.
  7. KUKLYS, Algis. Likimai: mūsų kraštiečiai. Klaipėda: Druka, 2003, p. 189-190. ISBN 9986-848-35-0.
  8. ŠERNAS, Pranciškus. Nevystančios rožės. Klaipėda, 1997, rugsėjo 27, p. 11.
  9. ŠERNAS, Pranciškus. Kūryba – ne vienspalvė diena. Klaipėda: P. Šerno leidykla, 1997, p. 347-358. ISBN 9986-9086-7052-1-4.
  10. Išdalino kultūros ir meno premijas. Pajūrio naujienos, 2013, birželio 4, p. 4.
  11. STONKUVIENĖ, Laima. Kretingos tremtiniai mini veiklos jubiliejų. Švyturys, 2013, spalio 12, p. 1, 7.
  12. RAPALIS, Aurimas. Vieninga dvasia bei dainų skambesiu paminėjo LPKTS 25-metį. Pajūrio naujienos, 2013, spalio 15, p. 4.

Parengė Birutė Naujokaitienė, 2008. Papildė Rita Vaitkienė, 2020

  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga
  • Kodas 190287259
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai