Kaukėnienė Leokadija

Kaukėnienė Leokadija

Leokadija Kaukėnienė gimė 1930 metų gegužės 22 dieną Černakiškės kaime, Tverečiaus valsčiuje, Švenčionių apskrityje.

Mirė 2026 metų birželio 28 dieną.

Tautodailininkė.

Leokadijos Bielinytės-Kaukėnienės tėvas Zigmas Bielinis  buvo Švenčionių apskrities Černakiškės kaimo viršaitis, pokario Lietuvos partizanas, mama Cicilija – namų šeimininkė. Šeimoje augo šeši vaikai – Leokadija ir penki broliai. Baigė pradžios mokyklą. Nuo trečios klasės buvo privalu lankyti lenkišką mokyklą, tačiau pas juos ateidavo mokytojas iš Lietuvos. Mat, riba tarp Lietuvos ir Lenkijos ėjo netoli kaimo.

Prasidėjus trėmimams šeima slapstėsi pas gimines, tėvas – specialiai įrengtoje slėptuvėje. Šeimą – motiną Ciciliją, mažamečius vaikus ir 90-mečius tėvus – išdavė kaimynas. 1945 m. rugpjūčio 31 d. Bielinius ištrėmė į Permę (Rusija), miškų pramonės sritį. Tėvas išėjo partizanauti į mišką. Apie jo žūtį Leokadija sužinojo tik Nepriklausomybės metais iš duomenų archyvuose. Seneliai mirė iš bado, mama susirgo plaučių uždegimu.

Leokadija iš mamos paveldėjo sugebėjimą megzti ir austi. Būdama 10 metų audė keturnyčius ir aštuonnyčius audeklus. Šis pomėgis padėjo šeimai išgyventi tremtyje, – ji mezgė mezginius vietos gyventojams, kurie atsilygino maistu. Mamai susižeidus dirbant miške, vaikai pateko į vaikų namus. 1946 m. jie buvo grąžinti į Lietuvą ir apgyvendinti Vilniaus vaikų namuose. Iš ten vaikus globoti pasiėmė dėdė. Vėl įsikurti savo namuose valdžios leidimą gavo 1948 m. ir parsikėlė vyresniam broliui grįžus iš kariuomenės. Kadangi Leokadija buvo vyriausia iš vaikų, jai teko prižiūrėti mažuosius brolius. Motina bandė bėgti į Lietuvą, tačiau buvo pagauta, teista ir vėl grąžinta į tremties vietą. Leokadija pati mokino mažuosius brolius namuose, nes neišgalėjo leisti į mokyklą. Išmoko siūti, važinėjo po kaimus, siuvo šeimoms. 1952 m. su broliais išvažiavo pas mamą į Sibirą. Ten 1954 m. ištekėjo už savo kraštiečio, likimo draugo Jono Kaukėno. 1958 m. buvo reabilituoti, po penkerių metų grįžo į Lietuvą. Šeimoje užaugino dukrą Janiną.

1963 m. atvažiavus į Kretingą, nesisekė rasti darbo. Baigė siuvimo kursus, pradėjo siūti kitų numegztus mezginius, greitai pati ėmė kurti naujus modelius. Pajuto galinti save išreikšti kūryboje.

1968 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. 1969 m. buvo suteiktas tautodailininkės vardas.

1969–1990 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate mezgėja, kūrė etalonus.

Jos darbai, megzti rankomis ir mašina, eksponuoti tautodailininkų darbų parodose Vilniuje, Klaipėdoje, Plungėje, Skuode, Šilutėje, Maskvoje.

1990 metais, kūrėjos 60-mečio proga, Kretingos muziejuje surengta pirmoji personalinė mezginių ir siuvinėtų darbų paroda.  Joje eksponuotas ir pirmasis tremtyje siuvinėtas darbelis – lietuvybės simbolis Vytis, kurį paslapčiomis vėl vežėsi į tremtį ir išsaugojo. Svajonė pasisiūti tautinius drabužius išsipildė 1980 m., kai tapusi tautodailininke gavo specialiai tautiniams rūbams išaustos medžiagos. Šis tautinis kostiumas buvo brangiausia jos gyvenimo relikvija.

Apdovanota Klaipėdos „Dailės“ kombinato, Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyriaus, Kretingos kraštotyros muziejaus, Lietuvos meno draugijos prezidiumo – už kūrybinę veiklą, kūrybinį potencialą, kuris leido jai varžytis su geriausiomis Lietuvos mezgėjomis.

L.Kaukėnienė buvo aktyvi visuomenininkė. Lankė parapijoje veikiančias onkologinių ligonių, Gyvojo rožinio grupeles, buvo Marijos legiono narė, bendravo su Padvarių pensionato globotiniais.

L.Kaukėnienė – tautos istorijos atminimo saugotoja, tautinių tradicijų puoselėtoja. Dalyvaudama asociacijos „Tremties dienoraštis“ veikloje, pasitelkė savo siuvimo ir siuvinėjimo įgūdžius, reikalingus kuriant tautinius kostiumus. Dalyvavo Kretingos miesto šventėse, demonstruodavo verpimo procesą, norinčius mokino šio lietuviško tradicinio amato.

2013 metais už reikšmingą etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą Kretingos rajono savivaldybės tarybos jai paskirta kultūros ir meno premija.

Buvo viena iš aktyviausių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos filialo savanorių. Mokė ir padėjo rengti parodas apie tremtinių gyvenimą. Tremtinių atminimą įprasmino dainuodama Kretingos kultūros centro tremtinių chore „Atminties versmė“.

Savanoriškai bendradarbiavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (patariamasis dokumentų tvarkymas tremties statuso nustatymui), su LPKTS – dėl aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo, sudarant chronologinį  medį tremtinių vykdomai veiklai įamžinti, su moksleiviais – įamžinant didžiąsias tremtis ir netektis, įgyvendino visuomeninius projektus: tradicinis sąskrydis Ariogaloje, ekspedicija į Sibirą, Krasnojarsko kraštą (viešinimas) „Toks ilgas tuščias suolas giminės…“, „Aš einu senelių tėvų pramintu kančių taku…“, „Tremties testamentas jaunimui“ ir kt.

Minint Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos filialo, įsikūrusio 1988 metais, 25-metį, 2013-aisiais išleista Leokadijos Kaukėnienės prisiminimų knyga, kurioje pasakojama jos šeimos gyvenimo bei tremties istorija.

Palaidota Kretingos senosiose kapinėse.