Moncevičius-Mončys Vytautas

Moncevičius-Mončys Vytautas

Vytautas  Moncevičius-Mončys gimė 1950 m. balandžio 2 d. Darataičių kaime, Kretingos r.

Architektas, tapytojas.

Mirė 2016 m. gegužės 18 d. Palangoje.

1951 m. kartu su tėvais buvo ištremtas į Tomsko sritį, kur gyveno iki 1956 m., lankė vaikų darželį.

Vaiko pasaulio suvokimas prasidėjo nuo Sibiro, su čigonų virtinėmis, šaltomis, giliomis žiemomis, kelių lietuvių tremtinių gailesčio ar užuojautos žodžiais, rusiška kalba. Vaizduotę formavo dvasia, plevenanti A. Savrasovo paveikslų reprodukcijose ir A. Puškino pasakų motyvais sukurtuose spalvotuose piešiniuose, kuriuos ant sienų pakabindavo mama.

1956 m. grįžo į Lietuvą.

Kretingos rajono Akmenalių kaime baigė pradinę mokyklą. Pasaulėžiūrą ir asmenybę formavo mokytojai, skatinę mąstyti.

Pasaulėvaizdį veikė ir gyvenimas kaime. Tėviškės vienkiemis kažkada buvusioje turtingoje prabočių sodyboje šalia Akmenos upės buvo paskendęs vešlioje žalumoje su didžiuliu sodu. Pirmieji piešiniai – gamtos peizažų atspindys.

Aristokratiškos prigimties motina dirbo ne tik kaimo moters darbus. Ji skaitė knygas, gebėjo piešti, vesdavosi vaikus į spektaklius, koncertus, cirką, kartu važiuodavo į Palangą prie jūros. Tėvas pasižymėjo loginiu mąstymu. Nors baigęs tik keturias klases, – visą gyvenimą dirbo vadovaujamą darbą.

Tėvai nuolat vesdavosi į bažnyčią, nors valdžia to netoleravo. Didelį įspūdį būsimam tapytojui darė Kretingos bažnyčia, kitose parapijose vykstantys atlaidai, įvairios religinės šventės. Labiausiai traukdavo bažnyčiose buvę paveikslai, inkrustacijos, skulptūros. Tai „apgyvendindavo“ savo paveikslėliuose – nupieštuose rūmuose ir pilyse.

Vėliau mokėsi Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje (dabar – Darbėnų gimnazija), kurią pats vadindavo Darbėnų akademija. Mėgo skaityti ir iliustruoti perskaitytas knygas. Mokykloje buvo suorganizuota jo piešinių paroda.

Baigęs vidurinę įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Susidomėjo architektūra ir daile.

Technikume prasidėjo pirmosios tikresnės piešimo pamokos. Dėstytojos Liuda Vaineikytė, Irena Čepienė padėjo suprasti architektūros pagrindus. Susipažino su gipso technika, piešimo metodika, akvarele.

Domėjosi senamiesčių architektūra, žavėjo bažnyčių puošnumas. Lankė įvairius renginius, parodas, muziejus.

Svarbiausia ir lemiama gyvenimo akimirka pats V. Moncevičius-Mončys įvardijo pažintį su dailininku Vytautu Ciplijausku, kurio kūryba buvo labai artima. Bičiulius jungė klasikinė muzika, tikrosios meno prasmės paieškos.

Mokslus tęsė Vilniaus dailės akademijos Kauno vakariniame skyriuje, kur piešimo mokė prof. Petras Kalpokas, specialybės – architektas Vytautas Bujauskas.

Studijuodamas Kaune dirbo techniku-architektu ŽŪSPI. Pradėjo tapyti.

Atsiminimuose mini Liudą Truikį ir tautodailininkę Stasę Samulevičienę, kurių dėka suvokė, kas yra individualus mąstymas, susiformuojantis kasdieniniuose ieškojimuose – per gamtą, žmogų, muziką, meną.

Ypač mėgo klasikinę muziką – Dž. Verdį, V. A. Mocartą, patiko romų atliekamos dainos. Skaitė ne tik grožinę literatūrą, bet ir Senąjį, Naująjį Testamentą, meno istorijos, filosofijos knygas, Motinos Teresės raštus. Domėjosi Leonardo da Vinčio, Rafaelio, P. O. Renuaro ir kt. kūryba. Formavosi plastinės kalbos, išraiškos savitumo, pastovių vertybių supratimas.

Baigęs studijas sukūrė šeimą ir grįžo gyventi į Žemaitiją. Įsikūrė Palangoje ir čia praleido likusius savo gyvenimo metus.

Įsidarbino Palangos komprojekte architektu. Dirbo pagal specialybę – projektavo gyvenamuosius namus, sodo namelius, garažus.

Dirbo vyr. architektu Leono Laimučio Mardoso vadovaujamų architektų grupėje. Suprojektavo Palangos restoraną „Floros simfonija“. Pagal jo architektūrinį projektą pastatytas Jono Basanavičiaus biustas (skulptorius – J. Zikaras) kurorto Vytauto ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje, priešais J. Basanavičiaus gatvę.

Gyvendamas Palangoje aktyviai dalyvavo dailės parodose, kituose kultūriniuose renginiuose. Jo bei žmonos Lendrūnos Moncevičienės iniciatyva ir rūpesčiu Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje buvo įkurtas Dailės skyrius.

Ypač didelį įspūdį paliko susitikimas su skulptoriumi Antanu Mončiu, kuris padėjo suprasti, kad svarbiausia visur ir visada yra mintis.

1992 m. tapo Klaipėdos dailininkų sąjungos Jaunųjų dailininkų sekcijos nariu. Dalyvavo parodose Klaipėdoje, kas ketverius metus savo paveikslus pristatydavo į Pasaulio žemaičių dailės parodas Plungėje.

V.Moncevičius-Mončys yra nutapęs ir sutiktų, ir savo bičiulių ar artimų žmonių portretų: A. Mončio, kunigo Ferdinando Žilio, menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, tėvų, seserų, močiutės, kitų.

Buvo gamtos žmogus – sugrįžęs pas tėvus eidavo pasivaikščioti į mišką, neaplenkdavo markapių.

Palangoje dažnai semdavosi įkvėpimo pasivaikščiojimuose prie jūros, tačiau gamta nebuvo jo tapybos objektas. Mėgo piešti natiurmortus, kurių centre – saulėgrąžos. Tapyboje dominavo religinė tema: Palangos, Kretingos bažnyčios, Pažaislio vienuolynas, Kristaus kančia, Švč. Mergelė Marija.

Į savo darbus bandė perkelti liaudies meistrų dirbinių motyvus.

Pats dailininkas taip apibūdina savo tapybą: „Mano tapybos darbai, manau, nepasižymi kažkokiu tai ypatingu braižu. Tik kiek liūdnoka vidinė tektonika. Aš tapau tai, ką matau, jaučiu, taip, kaip suvokiu“.

V.Moncevičiaus-Mončio sesuo Rūta Paulikienė liudija, kad brolį slėgė ir kūrybai įtakos taip pat turėjusi gili vienatvė. Nuo savo gyvenimo negandų Vytautas vadavosi kurdamas. Kančios iškreipti šventųjų veidai, nukapotos rankos, tamsios spalvos – tai detalės, atspindinčios autoriaus vidinį pasaulį.

V.Moncevičiaus-Mončio kūrinių yra Palangos savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje, Vytauto Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, šeimos ir kitose privačiose kolekcijose.

Rašė eiles. Keletas jo eilėraščių, kurių centre – jūra, audra, naktis, vargas, nežinomybėn į tolimus kraštus išlekiantys paukščiai, greit prabėgantys žmogus gyvenimo metai – buvo išspausdinti žemaičių poezijos rinktinėje „Sava muotinu kalbo…“.

„Liūdnojo veido riteris“ – taip save pats vadindavęs V. Moncevičius-Mončys – palaidotas Darbėnų kapinėse.