+370 445 78 984
J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
I–V 9.00–18.00, VI 10.00–15.00 VII Nedirba
Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena (skaitytojai neaptarnaujami). Prieššventinę dieną dirba 1 val. trumpiau
EN
Renginių kalendorius lapkričio 2024
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
01
02
03
0405060708
09
10
11
1213141516
17
1819202122
23
24
25
262728
29
30
Visi renginiai

Sukurta 2013-02-12

Atnaujinta 2021-10-18

Moncevičiūtė-Eringienė Elena

Elena Moncevičiūtė-Eringienė [3]

Elena Moncevičiūtė-Eringienė  gimė 1927 m. kovo 20 d. Mončių kaime, Darbėnų valsčiuje, Kretingos rajone.

Mirė 2020 m. birželio 30 d. Vilniuje [5].

Gydytoja onkologė, medicinos mokslų daktarė, navikų imunologijos pradininkė Lietuvoje.

Tėvai – Teresė ir Vytautas Moncevičiai. Elena – vyriausia iš devynių vaikų.

Meilę knygai įžiebė močiutė Marija Racevičiūtė-Moncevičienė, teisininko Ildefonso Racevičiaus, kuris buvo grafo Vladislovo Pliaterio dvarų įgaliotasis valdytojas, duktė. 1937–1945 m. mokėsi Kretingos ir Skuodo gimnazijose. Siekti mokslo skatino mokytoja Petronėlė Mačernytė-Laučienė [6]. Vidurinį mokslą baigė aukso medaliu. Vienerius mokslo metus (1945–1946 m.) dirbo mokytoja Skuodo rajono Šatraminių pradžios mokykloje. 1946 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Jį baigė 1952 m. su pagyrimu [1]. Atsidėti moksliniam darbui padrąsino Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Girdzijausko atsiliepimai [6].

Mokslo darbą pradėjo 1953 m. Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto aspirantūroje. Tuo pat metu dirbo Vilniaus srities klinikinės ligoninės chirurginio skyriaus ordinatore (1953–1957 m.). Aspirantūrą baigė 1956 m. [1]. 1958 m. jauna mokslininkė apgynė daktaro disertaciją „Mikrofloros kitimas asociacijose, gydant pūlinius peritonitus antibiotikais“, o jau 1969 m. – habilituoto daktaro disertaciją „Navikinių audinių imunobiologinių savybių kitimas, veikiant alkilinančiais preparatais“. 1989 m. suteiktas profesorės vardas [2]. 1996 m. tapo Niujorko mokslų akademijos aktyviąja nare [1].

Baigusi aspirantūrą dirbo Lietuvos SAM Onkologijos mokslinio tyrimo instituto Patofiziologijos skyriaus jaunesniąja moksline bendradarbe (1957–1958 m.), to paties skyriaus vyresniąja moksline bendradarbe (1958–1959 m.) ir vedėja (1959–1972 m.), Eksperimentinės onkologijos skyriaus patofiziologijos grupės vyresniąja moksline bendradarbe (1972–1974 m.), vadovavo Patofiziologijos laboratorijai (1974–1978 m.), Imunologijos laboratorijai (1978–1989 m.), Lietuvos onkologijos centro Imunologijos laboratorijai (1990–1997 m.), Profilaktinės imunologijos laboratorijai (1997–1999 m.) [1], nuo 2001 m. – Vilniaus universiteto Onkologijos instituto profesorė konsultantė [5].

Mokslininkė tapo naujos krypties – navikų imunologijos – pradininke Lietuvoje [4]. Pagrindinės mokslinio darbo kryptys – onkologija, imunologija, mikrobiologija. Profesorės pastangomis Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo institute įkurta Imunologijos laboratorija [2], po 20 metų (1998 m.) pavadinta Profilaktinės imunologijos laboratorija. Mokslininkė sukūrė savo mokyklą, jos mokiniai – ir kitų Lietuvos onkologijos centro padalinių darbuotojai. Didžiulis profesorės nuopelnas, kad Lietuvos onkologijos centre buvo įsteigta nauja Klinikinės imunologijos laboratorija [1].

Navikų imunologijos tematika profesorė paskelbė apie 250 mokslo darbų [6], iš jų 3 monografijos: „Navikų imunobiologinių savybių kitimai veikiant alkilinančiais preparatais“ (1975 m., rusų k.), „Rūkymas, alkoholis, imunitetas ir vėžys“ (1994 m.), „Vėžys – lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina“ (2000 m.). 4 knygos išleistos kartu su bendraautoriais: „Imuninės reakcijos ir galima jų reikšmė vėžio skriningo sistemoje“ (1985 m., rusų k.), „Imunologinio disbalanso kriterijai kaip galimi onkologinės rizikos faktoriai“ (1986 m., rusų k.), „Lietuvos ekologinis tvarumas istoriniame kontekste“ (1999 m.), „Mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė“ (1999 m.) [1]. Šie darbai – labai svarus indėlis į onkologijos mokslą [2]. Didžiausiu pasiekimu E. Moncevičiūtė-Eringienė laikė naujos vėžio atsiradimo teorijos pagrindimą ir paskelbimą: teorija teigia, kad vėžys yra lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina [3]. 1996 m. šią lietuvių mokslininkės sukurtą teoriją paskelbė solidus Didžiosios Britanijos žurnalas „Medical Hypotheses“ [4].

Jos vadovaujamos atliktos ir apgintos 7 daktaro disertacijos. Stažavosi: 1959–1974 m. įvairiose Maskvos mokslinio tyrimo įstaigose, 1965 m. Leningrado gydytojų tobulinimosi institute, 1991–1992 m. JAV Ilinojaus universitete (Visiting scolar) [1].

Pasiūlė žmogaus imuninės būklės 6 tipų klasifikaciją, testų sistemą jos funkcijai įvertinti, metodiką prislopintos imuninės būklės kompensacinėms reakcijoms nustatyti, vėžinio proceso formavimosi koncepciją. Žmogaus imuninės būklės įvertinimo eksperimetodika įdiegta kai kuriose Lietuvos medicinos įstaigose, taip pat Rusijoje bei Ukrainoje. Paskelbė 5 metodines rekomendacijas (4 – su bendraautoriais) [1].

Dirbo mokslinio žurnalo „Eksperimentalnaja onkologija“ redaktorių kolegijos nare (Kijevas, 1983–1993 m.) ir Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto bei Onkologijos mokslinio tyrimo instituto disertacijų gynimo specializuotose tarybose (1972–1990 m.). Buvo Patofiziologų draugijos pirmininko pavaduotoja (1972–1983 m.), Imunologų ir Kovos su vėžio liga draugijų narė. Priklausė Lietuvos gydytojų sąjungai, Baltijos imunologų sąjungai, Lietuvos mokslininkų sąjungai. Buvo Kovos su vėžio liga draugijos valdybos narė ir Vilniaus miesto skyriaus pirmininkė, Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir sekretoriato narė bei jaunųjų mokslininkų reikalų koordinatorė [1].

Daugelį metų ypatingą dėmesį profesorė E. Moncevičiūtė-Eringienė skyrė visuomeninei bei švietėjiškai veiklai. Būdama iš esmės įsigilinusi į vėžio ligos problemą, profesorė visada ir visur aktyviai propagavo sveiką gyvenseną [2]. Laisvalaikiu rūpinosi bedaliais vaikais, domėjosi savo giminės istorija.

E. Moncevičiūtei-Eringienei buvo būdingas charakterio tvirtumas ir atkaklumas, padėjęs ne tik siekti mokslinių aukštumų, bet ir suspėti šeimos reikaluose, nepalūžti užgriuvus gyvenimo sunkumams, kai vyras Kazys, protestuodamas prieš sovietų okupacinę politiką, laikinai buvo pasitraukęs iš Lietuvos. Ėringiai išaugino dukras Vaivą ir Eleną (Alę), taip pat pasirinkusias mediko profesiją [6].

Literatūra ir šaltiniai

  1. MONCEVIČIŪTĖ-ERINGIENĖ, Elena. Vėžys: lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina. Vilnius: Lietuvos mokslas, 2000, p. 5–6. Antras papildytas leidimas. ISBN 9986-795-07-9.
  2. MONCEVIČIŪTĖ-ERINGIENĖ, Elena. Sveiko gyvenimo būdo privalumai užkertant kelią vėžiui. Vilnius: Vilniaus universiteto onkologijos institutas, 2004, p. 3. ISBN 9986-784-41-7.
  3. [Elenos Moncevičiūtės-Eringienės atsakymas į Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos parengtą anketą elektroniniam leidiniui „Kretingos personalijų žinynas“]. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus fondas, 2006, 2 lap.
  4. ZINKUVIENĖ, Alia. „Kalnai gėlių ir dovanų – ne man!“. Respublika, 2007, kovo 19, p.28.
  5. Elena Moncevičiūtė-Eringienė. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [2021 sausio 21], [žiūrėta 2021 spalio 7]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Elena_Moncevi%C4%8Di%C5%ABt%C4%97-Eringien%C4%97>.
  6. Gyvenimas – onkologijos mokslui. Iš Eringinienė. Vilniaus universiteto biblioteka [interaktyvus]. [b. m.], [žiūrėta 2021 spalio 7]. Prieiga per internetą: <https://biblioteka.vu.lt/e.parodos/eringiene/>.

Parengė Birutė Paulauskaitė, 2007. Papildė Rita Vaitkienė, 2021

  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga
  • Kodas 190287259
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre

The form you have selected does not exist.

Dažniausiai užduodami klausimai