(8 445) 78 984
J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
I–V 10.00–19.00, VI 10.00–15.00, VII Nedirba
Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena (skaitytojai neaptarnaujami). Prieššventinę dieną dirba 1 val. trumpiau

Sukurta 2013-01-30

Atnaujinta 2020-10-07

Rutė Petras Vytautas

Petras Vytautas Rutė [6]

Petras Vytautas Rutė gimė 1934 m. balandžio 5 d. Dirgalio k., Darbėnų vlsč., Kretingos apskr.

Mirė 2016 m. sausio 25 d.

Poetas, prozininkas, tapytojas, tautodailininkas.

Mokėsi Grūšlaukės pradžios mokykloje (1942–1946 m.), Darbėnų progimnazijoje (1946–1950 m.), Salantų gimnazijoje (1950–1954 m.). Studijavo Vilniaus universitete (1954–1959 m.) lituanistiką.

Gyveno ir kūrė Vilniuje.

Buvo LTSR Vidaus reikalų ministerijos (VRM) laikraščio kaliniams „Gyvenimas – mokykla“ literatūrinis darbuotojas, redaktoriaus pavaduotojas; VRM savaitraščio „Liaudies sargyboje“ redaktoriaus pavaduotojas; dirbo administracinį darbą kitose VRM tarnybose. Išėjo į pensiją turėdamas vidaus tarnybos pulkininko laipsnį.

Gimtosios kalbos studijos, tautos istorija, archeologija ir etninis paveldas, aukštos moralinės vertybės formavo P. Rutės asmenybę, pasaulėvaizdį. Kūrybinė jo prigimtis, estetiniai, bendražmogiškosios būties idealai, vidiniai išgyvenimai atsiskleidė poezijoje, prozoje, kurią jis rašė visą gyvenimą.

Išleido kelis dešimtmečius rašytų eilėraščių rinkinį „Ant gyvenimo tako“ (1993 m.), kur aforizmų forma apmąstomos amžinos priešpriešos: žmogaus didybė ir menkumas, veidmainystė ir tiesa, meilė ir neapykanta. Apysakoje „Romutė ir Romasis“ (1994 m.) postalininių metų fone pasakojama sentimentali dviejų gimnazistų meilės istorija. Paruošta spaudai stambios apimties rinktinė „Vidury užburto rato“ (eilėraščiai, proza, vertimai), to paties pavadinimo stambios apimties tapybos darbų rinktinė („Tapyba“).

Tapyti P. Rutė pradėjo išėjęs į pensiją. 1989 m. Tapyba jam tapo pagrindine kūrybos erdve, jo vidiniu atsivėrimu, dvasios iškrova. Paveikslams minčių dailininkas sėmėsi iš giliausių savo sielos gelmių, nuojautų, atskleisdamas žmogaus ir pasaulio sudėtingumą bei didybę.

P. Rutė – įdomus ir savitas XX–XXI amžių sandūros Lietuvos savamokslis tapytojas, respublikinių liaudies meno parodų, konkursų dalyvis. Nuo 1991 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Priklausė Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrijai.

Dailininkas nutapė per 2000 paveikslų. 1991–2005 m. surengta per 20 P. Rutės personalinių parodų.

Už paveikslų ciklą „Viską nusineša laikas“ P. Rutei paskirta dailininko Adomo Varno konkurso premija (1993 m.). 1994 m. su menininko kūryba susipažino Vokietijos meno gerbėjai. Suteiktas meno kūrėjo statusas (2005 m.), įtrauktas į „Lietuvos literatūros enciklopediją“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001 m.).

2010 m. išleido spalvotą 1989–2009 m. kūrybos katalogą „Ant gyvenimo tako“. Leidinyje pateikta 57 reprodukuoti tapybos darbai iš maždaug 2000 per 20 kūrybinio darbo metų nutapytų paveikslų. Jie buvo eksponuoti personalinėse parodose: Mokslo ir technikos rūmuose Vilniuje, buvusio pranciškonų vienuolyno patalpose (1997 m.), Dailės galerijoje „Art optima“ (2004 m.) ir Mykolo Riomerio universitete (2009 m.)

2014 m. Seimo rūmuose surengta P. Rutės tapybos paroda, skirta menininko 80-mečiui. Jubiliejinėje parodoje eksponuoti ypač vertingi paveikslai, atrinkti iš didelės ir įspūdingos privačios Petro Liuberto kolekcijos.

Savamokslis dailininkas niekuo neprimena žinomų tautodailininkų kūrybos. Apeidamas lanku naivistinį realizmą, jis pretenduoja į filosofinės improvizacijos erdvę būties, kosmoso temomis, laisvai žaisdamas kultūros ženklais ir archetipais. Dailininkas pradėdamas paveikslą niekada nežinodavo, kaip jį užbaigs. Nebaigęs dailės mokslų, jis derino spalvas intuityviai. Tapė aliejiniais dažais ant kartono ir drobės.

P. Rutei kuriant buvo svarbu verbalizuoti mintį, susieti ją su plastine raiška. Tai lėmė ir autoriaus bazinis filosofinis išsilavinimas, ir ryškus polinkis į egzistencinius apmąstymus. Atviras tekstas drobėje dailininkui – ne ornamentas, ne kaligrafinis rankos trenažas, o natūrali minties tąsa, kuriai pritrūko plastinės raiškos būdų.

P. Rutės kūryboje natūraliai jungiasi dailė, poezija, filosofija. Eilės dažnai aforistinės, o minties kryptis – ir literatūroje, ir tapyboje – į save, į savo esybės, buvimo šioje žemėje dramą ir paskirties mįslę. Todėl dailininko kūrybą reikėtų priimti kaip visumą, nepriekaištaujant dėl tam tikro plastinės raiškos „neprofesionalaus akcento“.

Dailininkas netapė konkrečių portretų, tačiau jo paveiksluose daugybė veidų. Tai daugiausia tipažinės ir simbolinės kaukės: „Homo sapiens“, „Homo rationis“, „Homo poeticus“, „Homo moralis“. Atvira simbolių kalba prabylama ir apie gyvenimo kelionę, amžinąjį gyvybės ciklą („Zodiako ratas“), lemties įgeidžių determinuotus likimo kelius („Žmonės, šliužai ir kunigaikščiai“).

Meno žinovai pabrėžia P. Rutės tapybos brandumą bei savitumą, simbolišką kūrybos kryptį, nuolatinį atsinaujinimą. Dailininko kūrybai būdingi gausūs paveikslų ciklai. Jų temos ateina iš gilių pasąmonės klodų. Menininkas sugeba pajungti sau artimas tapybos priemones tam, kad į kūrinį įrašytų savo fizines ir dvasines emocijas. Jis – jautrus koloristas. Tapyba pasižymi estetine kultūra, originalia traktuote.

Menotyrininkų pastebėjimu, originalioje P. Rutės kūryboje iškyla filosofiniai pasaulio apmąstymo vaizdai. Menininko paveiksluose atsispindi žmogaus vidinis prieštaringumas, dviveidiškumas. Praeities kultūrų ženklai ir simboliai, šventųjų paveikslai atskleidžia nepertraukiamą ryšį su žeme, giliausius dvasinius išgyvenimus. Dalis V. Rutės paveikslų yra abstraktūs, kuriuose – vien nežemiški ūkai.

Kūryboje galima aptikti krikščionybės (angelai ir šventieji), pagonybės (į simbolius panašūs gyvūnai ir augmenija), mokslinės fantastikos (keisti sutvėrimai ir grėsmingi šešėliai) atgarsių, tačiau kuriamas pasaulis atrodo ganėtinai vientisas.

Kūręs poeziją „sau“ ir tapęs savo dvasios iškrovai, tais dviem keliais autorius bėgo į „grožio ir minties pasaulį“. Jame galima įžvelgti net E. Muncho „Šauksmo“ aidą, M. K. Čiurlionio polinkį į mitologiją, simbolizmą ir ezoteriką. Tapytojas nieko nekopijavo. Asmeniškai aktualius motyvus organiškai įtraukė į savo kosmologiją.

Literatūra ir šaltiniai

  1. GLINSKIS, Rimantas. Rutė Petras. Iš Lietuvių literatūros enciklopedija: prototipas [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001 [žiūrėta 2007 m. rugsėjo 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&a=r&-max=2147483647&-recid=42024&-find>.
  2. JABLONSKIENĖ, Audronė. Į grožio ir minties pasaulį. Respublika, 1997, spalio 1, p. 19.
  3. KRIŠTOPAITYTĖ, Monika. Embrionai kosmose. Septynios meno dienos. 2009, balandžio 10, p. 6.
  4. MARKAITIENĖ, Birutė. Petras Vytautas Rutė [interaktyvus]. Pranešimas Ritai Vaitkienei. 2020-09-10. [žiūrėta 2020 rugsėjo 10 d.].
  5. Petro Rūtės katalogas. Iš LTS Vilniaus bendrija [interaktyvus]. 2007–2020 m. [žiūrėta 2020 rugsėjo 10 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.vilniaustautodaile.lt/apie-mus/leidyba/132-petro-rutes-katalogas>.
  6. RUTĖ, Petras Vytautas. Anketa Kretingos personalijų žinynui. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus fondas. 2006, 1 lap. Nuotr.
  7. SAKAVIČIUS, Mykolas. Pulkininkas – gabus tapytojas. Lietuvos rytas, 2004, gruodžio 15, priedas „Sostinė“, p. 8.
  8. Seime pristatoma jubiliejinė tapytojo Petro Rutės paroda. Iš alkas.lt [interaktyvus]. 2014 03 07. [žiūrėta 2020 rugsėjo 10 d.]. Prieiga per internetą: <http://alkas.lt/2014/03/07/seime-pristatoma-jubiliejine-tapytojo-petro-rutes-paroda/#more-147440>.
  9. VANAGAS, Vytautas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 430. ISBN 9986-39-004-4.

Parengė Birutė Naujokaitienė, 2007. Papildė Rita Vaitkienė, 2020

  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga
  • Kodas 190287259
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai