Seselskytė Adelė

Seselskytė Adelė

Adelė Seselskytė gimė 1931 m. vasario 26 d. Kartenos miestelyje, Kretingos rajone.

Tautosakininkė, humanitarinių mokslų daktarė.

Mirė 2016 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje.

Adelė Seselskytė dar vaikystėje klausydavosi mamos Marijonos Seselskienės (kilusios iš Kačaičių kaimo) sekamų pasakų. Marijonos Seselskienės, kaip pasakojamosios tautosakos pateikėjos, pavardė įtraukta į Lietuvių tautosakos rankraštyną.

Buitinių, nuotykių pasakų, atsiminimų išgirsdavo iš kaimyno Antano Jadenkaus.

Jos tėviškės kaimynas, Mišučių dvarininkas Vytautas Mongirdas buvo išsimokslinęs, kultūringas žmogus, rėmęs lietuvių tautinį atgimimą, dalyvavęs Lietuvos valstybės kūrime, Lietuvių mokslo draugijos narys, pažinęs Vileišių rūmuose besidarbavusius žmones ir čia sukauptą tautos išminties lobyną.

A.Seselskytės tėvų namuose buvo tuo metu draudžiamų lietuviškojo egzodo literatūros leidinių. Ji skaitė Aisčio, O. Milašiaus, A. Nykos-Niliūno kūrybą.

A.Seselskytė mokėsi Kartenos pradžios mokykloje, Kretingos ir Palangos gimnazijose. Puikios lituanistės, anuometinės Palangos gimnazijos direktorės, vėliau nusipelniusios kraštotyrininkės Emilijos Adiklienės pamokose išmoko pajausti, suprasti, vertinti literatūrą.

1954 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas).

1959–2000 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (iki 1990 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas) darbuotoja. Dirbo atsakingą mokslinės sekretorės darbą: kuravo mokslinių tyrimų ekspertavimą, rašė Instituto mokslinės veiklos ataskaitas, organizavo konferencijas, kitus mokslo renginius, koordinavo mokslo programų vykdymą, mokslinių darbų leidybą.

1973 m. parengė informacinį leidinį „Lietuvių kalbos ir literatūros institutas“, kurį 1981 m., minint Instituto veiklos keturiasdešimtmetį, perleido papildytą ir patikslintą, su išsamia leidinių bibliografija (1947–1980), su santraukomis rusų ir anglų kalbomis.

Šalia administracinio, dirbo ir mokslinį darbą. Pagrindinės tyrinėjimų sritys – tautosakos istorija, pasakojamoji tautosaka.

Pirmasis tautosakininkės krikštas buvo darbas prie „Lietuvių tautosakos“ penkiatomio pasakojamajai tautosakai skirtos trečios („Pasakos“, 1965) ir ketvirtos („Pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos“, 1967) dalių. Prie trečiojo tomo, kuriame turėjo būti sudėti rinktiniai pasakų tekstai, dirbo dviese – su taip pat žemaičiu, telšiškiu Leonardu Sauka. Jis, tuomet buvęs mokslinis redaktorius, vadovas ir patarėjas, anot A. Seselskytės, tapo vadovu visam tolesniam jos gyvenimui, mokslinei veiklai. Tada susiklostė A. Seselskytės mokslinio darbo tema – „Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrą“.

Tautosakos rinktines „Šiaurės Lietuvos pasakos“ (1974) bei „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ (1975) ji rengė kartu su itin artimos dvasios kolega, taip pat žemaičiu, dr. Norbertu Vėliumi ir daugelio tautosakos leidinių redaktoriumi dr. Kostu Aleksynu.

A.Seselskytė skaitė ir šifravo nepaprasto kaimo siuvėjo Mataušo Jono Slančiausko rankraščius, priklausančius Lietuvių mokslo draugijos fondui, atrinkinėjo ir redagavo jo su draugais, bendražygiais Joniškio krašte užrašytos tautosakos tekstus.

Mokslininkei labai knietėjo imtis Jono Basanavičiaus ir jo talkininkų surinktų pasakų tyrimo, sisteminimo ir publikavimo. Supratusi, kad tiktai epizodiškai pažintas yra bulgariškasis gydytojo ir mokslininko biografijos tarpsnis, pradėjo ieškoti galimybių pagilinti šias žinias. Susirašinėjo su rašytoju ir vertėju Ivanu Trojanskiu, kitais žmonėmis, kurie buvo prisilietę prie didžiojo lietuvio gyvenimo ir darbų. Pavyko gauti leidimą viešnagei Varnoje ir kitose vietovėse, susijusiose su tam tikrais J. Basanavičiaus gyvenimo tarpsniais. Vėliau sulaukė kvietimo stažuotis Sofijoje, Bulgaristikos centro Folkloro institute. Tačiau likti prie šios temos nebuvo lemta. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteką parengė ir išleido jos bendradarbiai – L. Sauka ir K. Aleksynas.

1984 m. tautosakininkė apsigynė disertaciją „Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrą“. Pagal tuomet galiojusią tvarką A.Seselskytei savo mokslinį darbą teko pristatyti Minske, Baltarusijos mokslų akademijos Menotyros, etnografijos ir tautosakos institute. Jos žinios ir darbas buvo įvertinti labai gerai.

Netrukus pasirodė ir monografija „Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrą“ (1985).

Mokslininkė mėgo ir visuomeninę veiklą. Sudarė tautosakos knygą vaikams „Kas miške, kas šile?“ (1990). Tai lietuvių liaudies pasakos apie našlaitę, iliustruotos dailininkės Nijolės Šaltenytės, Minsko knygų meno bienalėje pelniusios II laipsnio diplomą. 1994 m. ši knygutė išleista ir Brailio raštu.

Entuziastingai su bičiuliu N. Vėliumi dalyvaudavo tautosakos ekspedicijose.

1992 m. Gervėčiuose konsultavo Panevėžio moksleivius, kaip rinkti tautosaką. Asmeniniais įrašais papildžiusi šio krašto pasakų kraitę, parengė ir išleido studiją „Gervėčių pasakos“ (1997), kuri yra daugiau negu tradicinis pasakų rinkinys. Ją skaitant atsiveria įtaigus XX amžiaus Baltarusijos lietuviškos salos paveikslas. Gervėčiai grįžo į lietuvių savimonę, įsitvirtino bent kelių kartų pasaulėvokoje.

Paskelbė straipsnių, recenzijų.

Kolegoms mokslininkams A. Seselskytė buvo žmogus, kuris visada pasidalindavo patirtimi, domėjosi jaunesniųjų darbais.

Palaidota Rokantiškių kapinėse, kur ir jos tėvai.