(8 445) 78 984
J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
I–V 10.00–18.00, VI Nedirba VII Nedirba
Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena (skaitytojai neaptarnaujami). Prieššventinę dieną dirba 1 val. trumpiau
EN
Renginių kalendorius rugsėjo 2021
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
0102
03
04
05
0607
08
0910
11
12
13
14
15
16
1718
19
20
212223
24
25
26
27282930
Visi renginiai

Sukurta 2021-02-04

Atnaujinta 2021-02-04

Valančius Motiejus Kazimieras

Motiejus Valančius. 1846. MLLM F1 1833 © Maironio lietuvių literatūros muziejus. Iš https://www.limis.lt

Motiejus Kazimieras Valančius gimė 1801 m. vasario 16 d. Nasrėnų kaime, Salantų valsčiuje (dabartinis Kretingos r.).

Žemaičių vyskupas, teologijos mokslų daktaras, istorikas, etnografas, blaivybės, tautinio sąjūdžių kūrėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos spausdinimo ir platinimo organizatorius, lietuvių grožinės prozos pradininkas.

Mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune.

Motiejaus Kazimiero Valančiaus šaknys – jo senelio Martyno Valančiaus gimtinė – yra Grabšyčių kaimas Kūlupėnų seniūnijoje.

Tėvai – Ona ir Mykolas Valančiai. Bažnytinėse metrikose užfiksuota, kad Mykolas Valančius 1795 m. vasario 3 d. parapijinėje Salantų bažnyčioje vedė Oną Stankutę iš Kūlupėnų. Jie buvo laisvi valstiečiai, priklausę pasiturinčiam ir šviesesniam kaimo žmonių sluoksniui. Nuomojo valaką žemės, vystė tradicinę grūdinę žemdirbystę ir gyvulininkystę. Tėvas Mykolas papildomai vertėsi pelningu kalvio amatu, sodyboje turėjo kalvę. Kalvystės amato mokėsi Prūsijoje, kur žmonės buvo religingi, blaivininkai, gerbiantys papročius. Tas vertybes jis skiepijo ir savo vaikams.

Sunkiu triūsu bendruomenėje įgijęs įtakingą socialinę padėtį, Mykolas Valančius siekė bajorų luomo privilegijų ir lengvatų. Ano meto suvokimu, vienas iš bajoriškos kilmės požymių – sulenkinta pavardė. 1804–1807 m. Mykolas Valančius ir jo seserys priėmė naują pavardės formą ir tapo Valančiauskais.

Kitas bajoriškos kilmės požymis buvo santrumpos G.D. – Generosus Dominus (Kilmingasis ponas). Iš tikrųjų Valančių giminė, bažnytiniuose dokumentuose pradėjusi tituluotis kaip kilminga, šio titulo neįgijo ir bajorais netapo. Tačiau Mykolo Valančiaus prašymu Kalnalio bažnyčios kunigai neatsisakydavo įrašyti bajoriškos kilmės nuorodas. Tai leido Valančiams naudotis kai kuriomis bajorų luomo lengvatomis, o svarbiausia – išleisti vaikus į mokslą ir dviem sūnums – Mykolui ir Motiejui Kazimierui – praskinti kelią į dvasininkų luomą.

Motiejus Kazimieras – ketvirtasis vaikas šeimoje – pakrikštytas Kalnalio bažnyčioje antrąją dieną po gimimo. Turėjo tris brolius – Mykolą, Juozapą ir Feliksą, bei dvi seseris – Marijoną ir Petronėlę. Kaip ir Motiejus, abu jo broliai išėjo į mokslus: vyresnysis, Mykolas, įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną, jaunesnysis, Feliksas, baigė medicinos mokslus Dorpatu (Tartu) universitete.

Motiejus Kazimieras Valančius iki 15 metų dirbo tėvo ūkyje. 1816–1821 m. mokėsi  Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje mokykloje.

1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią baigė per dvejus metus, ir kaip gabus bei uolus klierikas, 1824 m. siunčiamas tęsti studijų į Vilniaus vyriausiąją dvasinę akademiją.

1828 m. užbaigė mokslus, gavo teologijos magistro laipsnį ir Vilniaus Katedroje įšventintas į kunigus. Paskirtas į Gudiją Mozyriaus pavieto (apskrities) mokyklos tikybos mokytoju ir kapelionu.

1834 m. perkeltas į Kražių gimnaziją, kurioje šešerius metus ėjo tikybos mokytojo, kapeliono ir bibliotekininko pareigas. Čia puoselėjo lietuviškos dvasios, kultūros ir kalbos daigus, pradėjo savo kūrybinę biografiją, gilinosi į istorijos studijas. Parašė dalį Žemaičių vyskupijos istorijos.

1840 m. pakviestas į Vilniaus dvasinę akademiją dėstyti pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. 1842 m. gavo teologijos mokslų daktaro laipsnį.

1842 m. drauge su Akademija persikėlė į Sankt Peterburgą. Čia priklausė lietuvių inteligentų būreliui, bendravo su Simonu Daukantu, kuris skatino veikalus rašyti lietuvių, o ne lenkų kalba.

Sunkiai susirgęs turėjo atsisakyti profesoriavimo ir 1844 m. grįžo į Lietuvą.

1845 m. paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Pabaigė ir išleido „Žemaičių vyskupystę“, kuri carinės valdžios buvo uždrausta viešai platinti.

1850 m. įšventintas Žemaičių vyskupu. Buvo pirmasis po 35 savo pirmtakų Žemaitijos vyskupų – bajorų, grafų, kunigaikščių – kilęs iš sodiečių, kuris religines, moralines ir žmogaus teises traktavo neluominiu principu. Ištikimybę valstietiškai prigimčiai išsaugojo per visą gyvenimą.

Pirmąjį vyskupavimo dešimtmetį jėgas atidavė parapijų, Bažnyčios reikalams. 1851 m. aplankė 75 bažnyčias, o per kelias vasaras – visą vyskupiją, bendravo su žmonėmis, kurių buvo sutinkamas ir išlydimas kaip gerasis ganytojas. Pertvarkė vyskupiją ir Varnių kunigų seminariją. Kunigus ragino šviestis, lavintis. Apsileidusius dvasininkus keitė naujais, ypač Dvasinę akademiją baigusiais jaunais kunigais.

Per 25 vyskupavimo metus į kunigus įšventino 550 klierikų, Žemaitijoje pastatyta 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių, kitos padidintos ir išpuoštos.

Vykdė veiksmingą blaivybės akciją. 1859 m. vyskupo iniciatyva įkurta Blaivybės brolija. Per mažiau kaip metus Blaivybės sąjūdžio (1858–1864) pasiekti rezultatai: 84 proc. Žemaičių vyskupijos gyventojų nebevartojo alkoholio, degtinės suvartojimas sumažėjo 8 kartus.

M. Valančiaus laikotarpis duoda pradžią visai kovos už spaudos laisvę epochai. Carinei administracijai lenkų kalbą pašalinus iš viešojo gyvenimo, M. Valančius stengėsi, kad jos vietą užimtų lietuvių kalba mokyklose ir bažnyčiose. Jis pradėjo lietuviškai rašyti ganytojiškus laiškus ir įvedė lietuviškus pamokslus. M. Valančiaus suorganizuotos parapinės mokyklos plėtojo visuotinį raštingumą gimtąja kalba. Vyskupas rašė religines politines brošiūras, jas savo lėšomis leido Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausias jo uždavinys buvo žadinti lietuvių atsparumo dvasią ir pasipriešinimą rusinimui.

Už 1863 m. sukilimo rėmimą Žemaičių vyskupijos kapitula ir dvasinė seminarija 1864 m. caro administracijos įsakymu iš Varnių perkeltos į Kauną, kur M. Valančius buvo apsuptas šnipų, jam uždrausta palikti gyvenamąją vietą.

Po spaudos uždraudimo M. Valančius organizavo lietuviškų knygų leidimą Rytų Prūsijoje, už tai persekiotas ir baustas piniginėmis baudomis, draudimais lankyti parapijas. Subūrė pirmąją knygnešių organizaciją, išugdė pasišventusių knygnešių būrį. Knygnešystės epocha (1864–1904) neturėjo sau lygių visoje Europoje. Kai caro valdžia uždarė lietuviškas mokyklas, vyskupas ragino žmones vaikus mokyti namuose.

Jis įtraukė Bažnyčią į lietuviškumo rėmimą.

M. Valančius tobulino rašto kalbą, stengėsi išplėsti visuomeninės lietuvių kalbos funkcijas.

Paskutinį gyvenimo dešimtmetį parašė svarbiausius savo darbus.

M. Valančiaus raštus galima suskirstyti į religinius, mokslinius ir beletristinius-didaktinius.

Parašyti artima liaudžiai kalba, religiniai vyskupo raštai žmonėse buvo populiarūs ir įtakingi.

Rimtame moksliniame veikale „Žemaičių vyskupystė“ (1848) be religijos istorijos, M. Valančius pateikė daug Lietuvos kultūrinio ir politinio gyvenimo medžiagos.

M. Valančius – grožinės lietuvių prozos pradininkas. Žymiausias kūrinys – didaktinė apysaka „Palangos Juzė“ (1869). Kiti tokio pobūdžio leidiniai – „Paaugusių žmonių knygelė“ ir „Vaikų knygelė“  (1868). Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti.  Istorine tematika, tautosakiniais motyvais pasižymi „Pasakojimas Antano Tretininko“ (1872). Etnografine medžiaga turtinga knyga „Patarlės Žemaičių“ (1867), kurioje paskelbta per 1300 patarlių ir priežodžių.

Visų 10 M. Valančiaus raštų tomų apimtis – per 5 tūkst. puslapių.

Mokydamas lietuvius doros, visada rodė asmeninį pavyzdį. Buvo kieto charakterio ir tvirtos valios. Labai darbštus, neapkentęs tuščio laiko leidimo. Dirbo įtemptai ir sistemingai. Nestokojo humoro. Buvo labai apsiskaitęs, pažinojo savo kraštą, ypač Žemaičius. Mokėjo lotynų, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbas. Kaupė asmeninę biblioteką. Jo pastangomis Varniuose buvo įsteigtas Zavadskių knygyno Vilniuje filialas. Vertino meną, kolekcionavo tapybos darbus. 1862 m. buvo išrinktas Varšuvos dailės draugijos nariu. Vyskupas visada didžiavosi gimtaisiais Nasrėnais, juos ir čia gyvenusius žmones aprašinėjo savo grožiniuose kūriniuose.

Kortomis jis nelošė, medžioklės, pokylių nemėgo. Mėgstamiausias vyskupo laisvalaikio užsiėmimas – sodininkystė, kuri XIX a. dvaruose ir klebonijose buvo atėjusi į madą. M. Valančiui ji teikė fizinio darbo malonumą, poilsį ir atgaivą. Pats savo rankomis sode triūsė nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Šalia rezidencinio namo Varniuose buvo pasodinęs topolių alėją ir užveisęs sodą, kuriame augino tabaką ir apie 20 vaistažolių rūšių. Iki mūsų dienų neišliko nė vieno to meto vaismedžio, tačiau buvusio sodo vieta tebevadinama Valančiaus darželiu.

M. K. Valančius palaidotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos kriptoje.

M. K. Valančiaus atminimas įamžintas jo gimtajame krašte, Žemaitijoje, ir visoje Lietuvoje.

1927 m. Varniuose prie vyskupo rezidencinio namo atidengtas paminklas M. Valančiui (autorius – skulptorius Antanas Aleksandravičius).

1969 m. vasario 19 d. Nasrėnuose įvyko oficiali M. Valančiaus gimtinės muziejaus atidarymo šventė.

1970 m. spalį prie įėjimo į M. Valančiaus gimtinės muziejaus sodybą pastatyta skulptoriaus Vytauto Majoro medinė Palangos Juzės skulptūra.

Vyskupo atvaizdas buvo ant 2 litų banknoto.

1989 m. Vilniuje įkurtas M. Valančiaus blaivybės sąjūdis.

Nuo 1993 m. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose rengiami tradiciniai M. Valančiaus raštų meniniai skaitymai, sutraukiantys skaitovus iš įvairių regionų.

1995 m. išleistas pašto ženklas (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė).

1995 m. įkurta Motiejaus Valančiaus draugija.

1995 m. Nasrėnuose, M. Valančiaus gimtinės muziejuje, 2 hektarų sklype po atviru dangumi pasodintas 200 ąžuoliukų ąžuolynas, skirtas vyskupo 200 gimimo metinėms. M. Valančiaus ąžuolyne žaliuoja Valančiaus giminių sodiniai, poetės M. Kudarauskaitės, mosėdiškio gydytojo Vaclovo Intos, Prezidento Valdo Adamkaus bei kitų žymių žmonių ąžuolai.

1995 m. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos iniciatyva Šiauliuose vyko tarptautinis ekslibrisų konkursas „Motiejui Valančiui – 195. Šiauliai“. Jis susilaukė daugelio ekslibrisų kūrėjų dėmesio ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Argentinos, Australijos, Belgijos, Čekijos, Rumunijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių. Vieną parodoje eksponuotų darbų kolekcijos rinkinį Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba padovanojo Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejui.

1997 m. Motiejaus Valančiaus vardas suteiktas Kretingos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai.

1998 m. rugsėjo 1 d. Kūlupėnų pagrindinei mokyklai suteiktas Motiejaus Valančiaus vardas.

2001 m., minint M. Valančiaus gimimo 200-ąsias metines, Nasrėnuose M. Valančiaus gimtinės muziejaus ąžuolyne, atidengtas vyskupui skirtas paminklas – 3 m aukščio skulptūra iš šviesaus granito (skulptorius Kęstutis Balčiūnas, architektas Edmundas Giedrimas).

2001 m. išleista sidabrinė 50 Lt moneta „Motiejus Valančius, 1801–1875“ (dailininkas Rimantas Eidėjus).

2001 m. portretinių vokų serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas vokas (dailininkas Antanas R. Šakalys).

2001 m. Kretingos M. Valančiaus draugijos užsakymu sukurti filmai: „Vyskupas Motiejus Valančius“ ir „Bažnyčios – amžini paminklai vyskupui Motiejui Valančiui“, kurių autoriai – Jonas Šimkus ir Pranas Andriejaitis.

2002 m. įsteigta Vyskupo Motiejaus Valančiaus premija. Už svarius darbus puoselėjant vyskupo idėjas premijos yra teikiamos kas penkerius metus. Pirmąkart šios premijos buvo įteiktos šviesaus atminimo Telšių vyskupui Antanui Vaičiui bei profesoriui, istorikui Vytautui Merkiui už mokslinius darbus apie M. Valančių.

2005 m. rugsėjo 25 d. Kauno Rotušės aikštėje pastatytas dr. Rimvydo Sidrio Kaunui dovanotas paminklas (skulptorius Leonas Žuklys, architektas Algimantas Sprindys).

2006 m. susikūrė M. Valančiaus mokyklų asociacija.

2009 m. Kauno 1-ajai pradinei mokyklai Šančiuose suteiktas Motiejaus Valančiaus vardas.

2010 m. ant Žemaičių vyskupystės muziejaus pastato Varniuose atidengta memorialinė lenta, įamžinanti vyskupo M. Valančiaus, L. Ivinskio ir kitų nusipelniusių žmonių atminimą.

2011 m., minint vyskupo 210-ąsias gimimo ir Žemaičių vyskupijos 600-ąsias metines, ant Kauno miesto muziejaus pastato (M. Valančiaus g. 6) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius Alfonsas Vaura).

2016 m. išleistas M. Valančiaus gimimo 215 metinėms skirtas medalis.

2017 m. Kretingos rajono savivaldybė įsteigė Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medalį. Juo yra apdovanojami asmenys – Lietuvos ir užsienio piliečiai, taip pat – mokymo bei kultūros įstaigos, organizacijos už krikščioniškų vertybių puoselėjimą, o ypač – jų sklaidą jaunuomenėje, filantropinę veiklą, visuomenei aktualią tautiškumą ugdančią publicistiką. Kasmet apdovanojimas skiriamas ne daugiau kaip dviem asmenims. Medalį sukūrė menininkė Skaistė Jūratė Žilienė.

2019 m. gruodžio 30 d. LGHD Dvasininkų herbų registre patvirtintas ir įregistruotas Motiejaus Valančiaus herbas, registro Nr. DK–1. Atkurto herbo autoriai – Žydrūnas Strumila, Paulius Vaniuchinas.

2020 m. Salantų krašto tyrinėtojas, kultūros mecenatas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleris Paulius Vaniuchinas Vasario 16-ąją Kretingos rajonui iškilmingai įteikė atkurtą Žemaičių vyskupo ir rašytojo Motiejaus Valančiaus herbą bei tris vyskupo autentiškus laiškus.

Literatūra ir šaltiniai

  1. „P. n.“ informacija. Dar kartą nusilenkė vyskupui Motiejui Valančiui. Pajūrio naujienos, 2015, rugsėjo 22, p. 19.
  2. „Švyturio“ inf. Išleistas medalis M. Valančiui atminti. Švyturys, 2016, balandžio 16, p. 16.
  3. BENIUŠIENĖ, Irena. Motiejaus Valančiaus draugija atšventė dešimtmetį. Pajūrio naujienos, 2005, kovo 4, p. 3.
  4. ČĖSNA, Algirdas. Mūsų nacionalinė vertybė – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Švyturys, 2012, vasario 18, p. 5–6.
  5. GRAJAUSKIENĖ, Livija. Bibliotekos pavadinime pasigedo vyskupo titulo. Pajūrio naujienos, 2019, gegužės 14, p. 1, 3.
  6. KANARSKAS, Julius. Pirmąją Kalnalio bažnyčios krikšto metrikų knygą pasklaidžius. Švyturys, 2019, birželio 1, p. 5–6.
  7. KANARSKAS, Julius. Pirmąją Kalnalio bažnyčios krikšto metrikų knygą pasklaidžius. Švyturys, 2019, birželio 5, p. 6.
  8. Lietuvių enciklopedija, 32 tomas. USA, Lithuanian Encyclopedia Press, 1965, p. 523–530.
  9. Valančiaus darželis ir Žemaičių vyskupystės muziejus. Iš Žemai.lt [interaktyvus]. [Žiūrėta 2021 sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: < M. Valančiaus darželis ir Žemaičių vyskupystės muziejus. Iš Žemai.lt [interaktyvus]. [Žiūrėta 2021 sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.zemai.lt/lankytinos-vietos/m-valanciaus-darzelis-ir-zemaiciu-vyskupystes-muziejus/>.
  10. Motiejus Valančius. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [2020 gruodžio 10], [žiūrėta 2021 sausio 28]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Motiejus_Valan%C4%8Dius>.
  11. PUIŠIENĖ, Audronė. Medžiagą apie Motiejų Valančių praturtino du videofilmai. Pajūrio naujienos, 2001, spalio 23, p. 3.
  12. Steigiama vyskupo M. Valančiaus premija. Švyturys, 2002, sausio 16, p. 6.
  13. STONKUVIENĖ, Laima. Kretingą praturtino atkurtas Motiejaus Valančiaus herbas. Švyturys, 2020, vasario 19, p. 8.
  14. STONKUVIENĖ, Laima. M. Valančiaus atminimo medalis – žurnalistei ir profesoriui. Švyturys, 2019, sausio 30, p. 3.
  15. STONKUVIENĖ, Laima. M. Valančiaus muziejus mini auksinį veiklos jubiliejų. Švyturys, 2019, gegužės 18, p. 3, 16.
  16. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Apdovanojo Motiejaus Valančiaus darbų tęsėjus. Pajūrio naujienos, 2009, kovo 10, p. 3.
  17. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Atkūrė antrąjį vyskupo herbą. Pajūrio naujienos, 2020, liepos 7, p. 16.
  18. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Įteiks Vyskupo garbės medalius. Pajūrio naujienos, 2017, sausio 27, p. 5.
  19. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Motiejus Valančius buvo ir sodininkas. Pajūrio naujienos, 2011, gegužės 27, priedas „Mūsų žmonės“, p. 15.
  20. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Valančių giminė Kalnalio metrikų knygoje. Pajūrio naujienos, 2011, gegužės 27, priedas „Mūsų žmonės“, p. 9, 15.
  21. ŠEŠKEVIČIUS, Albinas. Ėjęs prieš vėją. 1996, Don Bosko Saleziečių leidykla, p. 21, 23. ISBN 9986-463-31-9.
  22. Tarptautinio ekslibrisų konkurso „Motiejui Valančiui – 195. Šiauliai“ rinkinys. Iš Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema [interaktyvus], [žiūrėta 2021 vasario 1 d]. Prieiga per internetą: <https://www.limis.lt/virtualios-parodos/-/virtualExhibitions/view/98302>.
  23. TONKŪNAS, Juozas. Motiejus Valančius. Vilnius, 1997, p. 5–9, 25, 27, 29, 37. ISBN 9986-9081-3-1.
  24. Vyskupui Motiejui Valančiui – 210. Mokslinės konferencijos „Dirbo ne sau, bet Lietuvos gerovei“ (A. Merkelis) pranešimai. Kūlupėnų M. Valančiaus pagrindinė mokykla, 2011 m. gegužės 13 d. Vilnius: UAB „Karminas“, p. 18–24, 28–32, 39, 56.

Parengė Rita Vaitkienė, 2021

  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga
  • Kodas 190287259
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
Dažniausiai užduodami klausimai