(8 445) 78 984
J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
I–V 10.00–19.00, VI 10.00–15.00, VII Nedirba
Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena (skaitytojai neaptarnaujami). Prieššventinę dieną dirba 1 val. trumpiau
Renginių kalendorius rugsėjo 2020
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
01
02
03
04
05
06
070809
10
1112
13
14
15161718
19
20
21
2223242526
27
282930
Visi renginiai

Sukurta 2020-06-22

Atnaujinta 2020-09-02

Veitas Valerijonas

Valerijonas Veitas gimė 1934 m. balandžio 29 d. Paluknės k., Skuodo r.

Mirė 2014 m. liepos 24 d., palaidotas Skuode.

Tautodailininkas, medžio drožėjas.

Melioracijai išdraskius gimtinę, kėlėsi iš vienos vietos į kitą. 1964 m. apsigyveno Skuode, 1985 m. išsikėlė į Mažeikius. Maždaug nuo 1998 m. gyveno ir kūrė Dupulčių kaime, Kretingos rajone.

Tėvas ūkininkavo, bet užsiėmė ir staliaus, kalvio amatais. Drožinėti V. Veitas pradėjo būdamas 8–9 metų, niekieno nemokytas. Pirmieji drožiniai buvo iš pušies žievės. Mokėsi Luknių pradžios mokykloje, kur eksponavo pirmąjį savo darbą – mažą mokyklinio suolo kopiją.

Dirbti pradėjo anksti, Luknės kolūkyje staliumi. Vėliau baigė Šilutės mechanizacijos mokyklą ir tame pačiame kolūkyje dirbo mechanizatoriumi. Dėl sveikatos problemų, gydytojams uždraudus dirbti traktoriumi, išvyko mokytis į Viekšnių elektromonterių mokyklą. Ją baigęs, pradėjo dirbti elektriku Skuode, malūne ir ligoninėje, taip pat įsidarbino Plungėje liaudies dirbinių gamykloje „Minija“. Namuose po darbo drožinėjo, tekino pagal gamyklos užsakymus. 1985 m. išvažiavęs gyventi ir dirbti į Mažeikius, čia pasistatė namą ir pats jį įsirengė. Dirbo „Mažeikių naftoje“ kalviu. Darė kalvystės darbus ir dirbo pagal individualius užsakymus. Po trejų metų įsidarbino Mažeikių melioracijos statybos valdyboje staliumi, o dar vėliau – miškų ūkyje.

Medžio drožėjai, liaudies meistrai – V. Majoras, V. Survila, K. Grigas, A. Bagdonas, – įvertinę pirmąsias V. Veito skulptūrėles, skatino kurti. 1964 m. Valerijonas Veitas tapo Tautodailininkų sąjungos nariu. Tuomet pradėjo dalyvauti menininkų sekcijos veikloje Skuode, Kretingoje, kasmetinėse kūrybos stovyklose ne tik Žemaitijoje, bet ir Aukštaitijoje. 1976 m. dalyvavo kuriant liaudies skulptūrų ansamblį Usėnuose, Šilutės rajone. 1987 m. kartu su kitais medžio drožėjais darė skulptūras Skuodo sveikatingumo take – sukūrė zuikio ir kiaunės skulptūras, stogastulpį. Simono Daukanto gimtinėje Kalviuose lankytojus prie kelio sutinka V. Veito skulptūra Simonui Daukantui, sukurta 1984-aisiais, vaizduojanti rašytoją istoriką ir jį išlydintį tėvą.

V. Veitas kūrė ne tik iš medžio. Mosėdyje dalyvavo akmenkalių stovykloje, sukūrė varlės skulptūrą iš akmens. 2003 m., švenčiant 750-ąsias Lazdininkų paminėjimo istoriniuose šaltiniuose metines, pastatyta gyvenvietės istorinę dvasią įamžinusi V. Veito skulptūra, kurią kurdamas tautodailininkas į pagalbą pasitelkė 12-metį anūką Remigijų. Su kitais tautodailininkais V. Veitui patikėta įamžinti žymiausias rajono vietoves minint Kretingos miesto 750-ies metų sukaktį. V. Veito monumentalieji medžio darbai įsikomponavo į Kretingos muziejaus parke stovinčių Saulės laikrodžio skulptūrų panoramą. Pirmoji tautodailininko, medžio drožėjo V. Veito personalinė paroda, inicijuota meistro 70-mečio jubiliejaus proga, įvyko Kretingos muziejuje 2004 m. Joje eksponuoti medžio bareljefai, skulptūrėlės, šaukštai.

V. Veito kūryba įvertinta Lietuvoje ir užsienyje. 1977 m. menininkas pelnė respublikinės liaudies dailės parodos-konkurso „Šlovė darbui“ apdovanojimą už kūrybinius pasiekimus, 1981-aisiais Garbės raštu pažymėtas už nuoširdų darbą liaudies meistrų kūrybinėje stovykloje Lenkimuose. V. Veito skulptūrą „Žvejys“, kurios nuotrauka papuošė lenkų žurnalo „Kultura i žycie“ („Kultūra ir gyvenimas“) viršelį, prašyta eksponuoti parodose tuometinėse Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

V. Veito darbai neužsigulėdavo dirbtuvėse. Daug iškeliavo į užsienį, kitus įsigijo muziejai (Klaipėdos, Kauno), privatūs kolekcininkai. Tai tarsi patvirtina, kad lietuviško medžio lemtis – būti arti žmogaus, teikti dvasios paguodą.

Tautodailininko palikimą sudaro ne tik proginės medžio skulptūros, bet ir kryžiai, rūpintojėliai, skulptūros pasakų ir humoristiniais motyvais, baldai, šaukštai. Dalis medžio skulptūrų bėgant laikui neišliko.

Literatūra ir šaltiniai

  1. BENIUŠIENĖ, Irena. Per šventę prisimintas Lazdininkų unikalumas. Pajūrio naujienos, 2003, birželio 24, p. 4.
  2. CIRTAUTIENĖ, Eglė. Garbų jubiliejų paminėjo ir Lazdininkai. Švyturys, 2003, birželio 25, p. 4.
  3. ČEPIENĖ, Reda. Kuriantys Raguviškių ir Dupulčių apylinkių žmonės. Pajūrio naujienos, 2014, gruodžio 5, p. 16.
  4. DUNAUSKAITĖ, Danutė. Medis man buvo geras. Pajūrio naujienos, 2004, gegužės 14, priedas „Smiltys“, p. 1.
  5. Kuriantys Raguviškių ir Dupulčių apylinkių žmonės [Elektroninis išteklius] / Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus VB, Raguviškių ir Baublių filialai; parengė Raguviškių filialo vyr. bibliotekininkė Reda Čepienė ir Baublių filialo vyr. bibliotekininkė Zofija Mačiuvienė. Kretinga; Raguviškiai: Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus VB, 2014. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM). Prieiga per internetą: <https://www.kretvb.lt/wp-content/uploads/2018/08/raguviskiai_baubliai_darbas.pdf>.
  6. PETRAITIENĖ, Stanislava. Įamžinus tolimą rajono praeitį: Kretinga – 750. Švyturys, 2003, balandžio 30, p. 6.

Parengė Rita Vaitkienė, 2020

  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga
  • Kodas 190287259
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
  • Tel. (8 445) 78 984
  • biblioteka@kretvb.lt
Dažniausiai užduodami klausimai