(+370 445) 78 984
J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
I–V 9.00–18.00, VI 10.00–15.00 VII Nedirba
Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena (skaitytojai neaptarnaujami). Prieššventinę dieną dirba 1 val. trumpiau
EN
Renginių kalendorius balandžio 2024
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
01
02030405
06
07
080910111213
14
1516171819
20
21
222324252627
28
2930
Visi renginiai

Sukurta 2024-03-06

Atnaujinta 2024-03-12

Bieliauskienė (Šilauskaitė) Jadvyga

Jadvyga Šilauskaitė-Bieliauskienė [7]

Jadvyga Bieliauskienė (Šilauskaitė) gimė 1929 m. sausio 15 d. Kretingos apskr. Kretingos valsč. Rūdaičių kaime.

Mirė 2009 m. lapkričio 21 d.

Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja, partizanų ryšininkė, politinė kalinė, eucharistinio judėjimo dalyvė, pogrindinės spaudos platintoja, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos įkūrėja.

Jadvyga Šilauskaitė augo gausioje religingoje, patriotiškai nusiteikusioje šeimoje. Antras vaikas iš šešių. Mama – silpnos sveikatos, bet aktyvi parapijietė. Anksti mirus mamai, dvylikos metų liko našlaitė, kol į šeimą atėjo antra motina tapusi Anastazija Garjonytė, Barboros sesuo. Tėvas ūkininkas Antanas Šilauskas, slapyvardžiu Mėnulis, rėmė Lietuvos partizanus, kurie dažnai rinkdavosi jų sodyboje. Pagrindiniai šeimoje įdiegti žmogaus tapatybės dalykai – Dievas ir Tėvynė.

Mokėsi Rūdaičių pradžios mokykloje, Kretingos pranciškonų (tuo metu – vienoje stipriausių Lietuvoje) ir Palangos gimnazijose. Priklausė pogrindinei gimnazistų ateitininkų organizacijai.

1948 m. vasario 16 d., slapta švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dieną, gimnazistė Jadvyga davė partizaninio pasipriešinimo B grupės, veikusios laisvėje, dalyvės priesaiką veiklai laisvėje be ginklo. Priesaiką priėmė partizanai Steponas Skersys-Kovas ir Pranas Benetis-Maželis. Gavo slapyvardį Šatrija. Platino partizanų spaudą ir atsišaukimus, raginančius gimnazistus nestoti į komjaunimą.

1948 m. birželio 27 d. suimta ir žiauriai tardyta MGB-istų.

1948 m. spalio 28 d. nuteista 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Buvo kalinama Intos lageryje (Komija).

Kai Jadvygą suėmė, tėvas slapstėsi, palaikė ryšį su partizanais. Šeimos namai buvo sekami. Vėliau suėmė tėvą, kurį nuteisė 25 metams lagerio. 1949 m. trėmimas užgriuvo visą šeimą. Mama su šešiais vaikais pabėgo iš namų. Juos su šunimis gaudė išvežimo dieną, paskui intensyviai ieškojo visą mėnesį, bet šeimai pavyko išsislapstyti ir likti Lietuvoje. Į namus galėjo sugrįžti po to, kai vyresnis brolis išėjo į kariuomenę. Tačiau netrukus namai buvo sudeginti.

Kalėdama Intos lageryje pradėjo piešti. Kaliniams leidus palikti lagerio teritoriją, lankė piešimo pamokas pas sutiktą tarp kalinių piešimo mokytoją, anot J.Bieliauskienės, studijavusį Paryžiuje. Kūrė minimaliomis priemonėmis, ant drobės ar paprastų bloknoto lapų, pieštuku ar akvarele. Piešiniuose – to laiko (1955–1956 metų) personažai, J. Bieliauskienės likimo broliai, gyvenimas lagerio barake, šiaurės šalčiu ir Tėvynės ilgesiu alsuojantys peizažai.  Vaizduojami daiktai – susidėvėję, aptriušę, tačiau viskas – su smulkiausiomis detalėmis ir atspindi kūrėjos vidinę būseną. Kai kurie darbai nepabaigti, paliktos tik detalės. Būtent atskiros detalės suartina su šiandieniniu menu, kuriam taip pat būdingas ir neišbaigtumas, ir užslėptas suvokimas. Šeimos archyve išliko daug J. Bieliauskienės dailės darbų. Kūrėja pristatyta Rimanto Dichavičiaus albume „Laisvės paženklinti“ (2013).

Buvo nepaprastai kūrybinga – tremtyje iš duonos trupinių  padarydavo gražius rožančius. Iš viršininkų gavusi leidimą, lagerio kieme sumontavo Saulės laikrodį (mechaninių laikrodžių kaliniai negalėjo turėti), kuris puikiai veikė, tad kaliniams buvo šioks toks dienų paįvairinimas.

Po J. Stalino mirties 1956 m. išlaisvinta.

Vėliau ugdyti meninius gabumus nebuvo sąlygų, nes didžiumą laiko skyrė visuomeninei veiklai.

Išėjusi į laisvę Intoje ištekėjo už politinio to paties lagerio kalinio Antano Vytauto Beliausko.

1958 m., jau grįžus į Lietuvą, gimė sūnus Žilvinas.

Sugrįžusi iš tremties pabaigė vidurinę mokyklą. Dirbo konstruktore-braižytoja Respublikiniame žemės gamybos projektavimo institute, technike Kauno restauravimo dirbtuvėse, siuvinėjimo meistre Kauno dailės kombinate.

1971 m. vėl įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą. Aktyviai kovojo prieš tikinčiųjų persekiojimą, dalyvavo eucharistiniame judėjime, organizavo Gyvojo rožinio sąjūdį, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjais.

1979 m. Garliavoje (Kauno r.) įkūrė pogrindinę jaunimo grupę. Dirbdama su jaunimu rengdavo skaitymus religinėmis, filosofinėmis ir istorinėmis temomis, statė literatūrinius spektaklius pagal patriotinius ir religinius poetinius tekstus. Nekreipdama dėmesio į dažnus KGB perspėjimus, minėtai jaunimo grupei vadovavo ketverius metus. Taip pat platino pogrindinius leidinius, rinko faktus apie religinių jaunimo sambūrių persekiojimą, tikinčių moksleivių diskriminaciją. 1981 m. surinko apie 2 tūkst. parašų po kreipimusi į pirmąjį LKP CK sekretorių Petrą Griškevičių, – reikalauta nutraukti tikinčiųjų persekiojimą.

1982 m. spalio 29 d. buvo suimta antrą kartą.  Pateikti kaltinimai daugiausiai rėmėsi nepilnamečių asmenų parodymais. Vaikų apklausos vykdavo pažeidžiant sovietinius įstatymus: nepilnamečiai tardytojų dažnai būdavo apklausiami nedalyvaujant tėvams ar pedagogams. Pati J. Bieliauskienė į tyrėjų klausimus, susijusius su kitais asmenimis, neatsakinėjo, apklausų protokolų nepasirašė. Teisme jai inkriminuotas moksleivių įtraukimas į nacionalistinę ir religinę veiklą, literatūrinių inscenizacijų rengimas ir nacionalizmą kurstančios atributikos naudojimas, informacijos apie tikinčiųjų persekiojimą spausdinimas, parašų po peticijomis rinkimas. Už tokį „valstybės pagrindų griovimą“ 1983 m. gegužės 16–17 d. LSSR Aukščiausiasis teismas nuteisė ją 4 metams griežto režimo lagerio ir 3 metams tremties.

Apie 8 mėnesius praleidusi KGB kameroje, kol buvo tardoma, ir teisme moraliai nepalūžo. Atsisakė advokato paslaugų, pasakė drąsią ir motyvuotą gynimosi kalbą.

Iki 1986 m. drauge su kitomis  žymiomis disidentėmis – ruse Tatjana Velikanova, ukrainiete poete Irina Ratušinskaja, este Lagle Parek, latve Lidija Doronina – buvo kalinama Baraševo lageryje, Mordovijoje, vadinamojoje „Mažojoje zonoje“. Tai buvo vienintelis tuo laiku Sovietų sąjungoje moterų politinių kalinių sunkaus režimo kalėjimas.

Nepaisydama silpnos sveikatos, dalyvavo politinių kalinių moterų protesto (bado) akcijose, pasirašė kreipimąsi į 35 valstybių, Helsinkio susitarimo dalyvių, vadovus dėl pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo SSRS. Iš griežtai saugomo Baraševo kalėjimo ypatingu būdu atkeliavo sveikinimo raštelis JAV prezidentui Ronaldui Reiganui jo perrinkimo antrajai kadencijai proga. Siekdama išvengti provokacijų, metus laikėsi tylos įžado ir griežto pasninko.

Sveikinimas, J. Bieliauskienės ranka parašytas ant plono popieriaus, kaip ypatingas eksponatas saugomas Prezidentinėje Ronaldo Reigano bibliotekoje, esančioje netoli Los Andželo. Prie sveikinimo buvo pridėtas ir kalinių bado streiko tvarkaraštis. Po daugelio metų paaiškėjo, kaip šis sveikinimas iš lagerio pasiekė JAV Prezidentą. Raštelį per susitikimą iš kalinės slapta paėmė J. Bieliauskienės sesuo Teresė Tumėnienė, o vėliau sveikinimas pakliuvo poetės ir disidentės I. Ratušinskajos vyrui Igoriui Geraščenko, galiausiai pateko į JAV ambasadą Maskvoje. Teigiama, kad ypatingąjį raštelį Prezidentas R. Reiganas gavo antrą dieną po perrinkimo antrajai kadencijai, o toks lagerio kalinių sveikinimas jį sujaudino ir motyvavo toliau rūpintis žmogaus teisių pažeidimais Sovietų Sąjungoje.

Su R. Reiganu J. Bieliauskienė buvo susitikusi 1993 m. viešnagės JAV metu.

1986 m., pablogėjus sveikatai, dėl tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, JAV prezidento R. Reigano ir kitų demokratinių šalių politinių lyderių spaudimo J. Bieliauskienė nuo tremties bausmės buvo atleista ir išėjo į laisvę.

1988 m. birželį įsitraukė į Politinių kalinių gelbėjimo komiteto veiklą. Kartu su Povilu Pečeliūnu ir Birute Burauskaite įkūrė buvusių politinių kalinių ir tremtinių globos grupę, kurios tikslas buvo teikti materialinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo sovietinio režimo represijų. Informacija apie tokius žmones buvo gaunama iš Stalinizmo nusikaltimų tyrimo komisijos, įsikūrusios prie Sąjūdžio, o materialinė pagalba – iš užsienio lietuvių.

Vėliau įsiliejo į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Ateitininkų federacijos, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio, Krikščionių demokratų partijos ir kitų organizacijų veiklą. Platino Atgimimo spaudą. Jos iniciatyva išleisti albumai „Bokšto gynimas“ (2000), „1991 m. sausio 13. Pasaulis žvelgia į Lietuvą“ (2004). Bendravo su Nijole Sadūnaite, Stase Asanavičiene, Antanu Terlecku, Petru Plumpa ir kitais kovotojais už Lietuvos laisvę.

Istorinę 1990 m. kovo 11 d. ji buvo Seime. Kai buvo improvizuotai planuojama, kas įteiks Lietuvos herbą po Nepriklausomybės paskelbimo, tai padaryti J. Bieliauskienei pasiūlė Algirdas Kaušpėdas. Paskelbus balsavimo rezultatus, audeklu buvo uždengtas posėdžių salėje (dabar – Kovo 11-osios Akto salė) kabojęs sovietų Lietuvos herbas, ir J. Bieliauskienė Lietuvos Respublikos parlamento vadovybei įteikė Kauno istorijos muziejuje išsaugotą prieškario Lietuvos valstybės herbą bei pasakė emocingą sveikinimo kalbą.

Po 1991 m. sausio 13 d. SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką J. Bieliauskienė įkūrė Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją, kuriai vadovavo daugiau kaip 10 metų. Brolija rinko informaciją apie agresijos dienomis sužalotus ar kitaip praradusius sveikatą asmenis, rūpinosi medicinine pagalba, materialine parama nukentėjusiesiems bei žuvusiųjų artimiesiems, organizavo įvairius renginius, foto parodas, surinko gausią garso, vaizdo bei žodinę medžiagą apie tų dienų įvykius bei dalyvius.

Seserų Šilauskaičių senelio sesuo Kristina Šilauskaitė (1864–1944) – daraktorė, mokytoja, knygnešė, aktyviai dalyvavusi švietėjiškoje ir visuomeninėje veikloje Rūdaičių kaime ir Palangoje. J. Bieliauskienės iniciatyva Palangos senosiose kapinėse palaidotai giminaitei Kristinai Šilauskaitei pastatytas Aniceto Puškoriaus padarytas koplytstulpis. J. Bieliauskienė giminaičių vardu 2005 m. įsteigė tris kasmetines K. Šilauskaitės vardo pinigines premijas Rūdaičių pagrindinės mokyklos mokiniams už puikius kraštotyros darbus, skatindama vaikus domėtis knyga, knygnešystės ir krašto istorija.

Visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenininkė, jai rūpėjo Lietuvos likimas, teisingumas. Buvo silpnos sveikatos, bet stiprios valios kovotoja. Liko pilietiškai aktyvi iki pat gyvenimo pabaigos.

1992 m. sausio 11 d. apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Mirė 2009 m. lapkričio 21 d. po sunkios ligos. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.

2012 m. apie J. Bieliauskienę sukurtas dokumentinis filmas iš ciklo „Lagerių moterys“ (autoriai Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis).

Literatūra ir šaltiniai

  1. 1990 m. kovo 11-oji: kaip buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė? Iš Lietuvos Respublikos Seimas [interaktyvus]. [Žiūrėta 2024-02-15]. Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37675&p_k=1>.
  2. DICHAVIČIUS, Rimantas. Laisvės paženklinti/ Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei. Vilnius: Versmė, 2013, t. 2., p. 220–223. ISBN 978-609-408-385-3.
  3. Jadvyga Bieliauskienė antrą kartą išeina gulago keliais. Kovų už laisvę istorija ir dabartis. Iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika [interaktyvus]. 58 Kronika, 1983 m., [žiūrėta 2024 m. vasario 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://lkbkronika.lt/index.php/58-kronika-1983-m/2678-jadvyga-bieliauskiene-antra-karta-iseina-gulago-keliais>.
  4. Jadvyga Bieliauskienė. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras [interaktyvus]. [B. d.], [b. l.], [žiūrėta 2024 m. vasario 26 d.]. Prieiga per internetą: <http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2019/201901_bieliauskiene_biog.pdf>.
  5. Jadvyga Bieliauskienė. Tiesos negalima nuteisti (I). Iš bernardinai.lt [interaktyvus]. [2016-02-15], [žiūrėta 2024 m. vasario 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/2014-12-12-jadvyga-siliauskaite-bieliauskiene-tiesos-negalima-nuteisti-i/>.
  6. KARKLELIENĖ, Edita. „Aš ateinu iš lagerių…“. Iš Skrastas [interaktyvus]. [2013-03-12], [žiūrėta 2024 m. vasario 21 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.skrastas.lt/aktualijos/as-ateinu-is-lageriu>.
  7. Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras. #atmintinosdatos. Iš Facebook.com [interaktyvus]. 2019 m. sausio 15 d., [žiūrėta 2024 m. vasario 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.facebook.com/151951973362/photos/pb.151951973362.-2207520000.1549739486./10156837705398363/?type=3&eid=ARBN3JNZUCDBLk-VdK1O1jFe3owh4VZjzcB6fL08XMQASZnvO-MNNRNfEsxYcYSlAu8upkKC6HHJA5e3&locale=sq_AL&paipv=0&eav=AfZrZA3K5P4x36GtQY3ZIECRg3yDAk8UDGqzcwgz5R19yoP-pyN3abYsYF2eboo4tR8&_rdr>.
  8. Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Los Andžele yra su Darius Gaidys ir dar 2 žm. Iš Facebook.com [interaktyvus]. [2019-06-21], [žiūrėta 2024 m. vasario 27 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.facebook.com/LTconsulateLA/posts/1342501355887818/>.
  9. SPEVAKOVIENĖ, Bronislava. Apie lagerių moteris – Jadvygos Bieliauskienės piešinių parodoje. Iš Palangos tiltas [interaktyvus]. 2014-02-20, [žiūrėta 2024 m. vasario 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.palangostiltas.lt/apie+lageriu+moteris++jadvygos+bieliauskienes+piesiniu+parodoje+,7,2,4563.html>.
  10. Visą laiką tikėjau, kad Lietuva bus laisva. Iš XXI amžius [interaktyvus], Nr.14 (1118). [Atnaujinta 2003 m. vasario 19 d.], [žiūrėta 2024 m. vasario 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030219/laikzmon_01.html>.

Parengė Rita Vaitkienė, 2024

  • Savivaldybės biudžetinė įstaiga
  • Kodas 190287259
  • Duomenys kaupiami ir saugomi
  • Juridinių asmenų registre
  • J. K. Chodkevičiaus g. 1B, LT–97130 Kretinga
  • Tel. (+370 445) 78 984
  • [email protected]

The form you have selected does not exist.

Dažniausiai užduodami klausimai