Pr | An | Tr | Kt | Pn | Št | Sk | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 |
---|---|---|---|---|---|---|
07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 |
14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 |
21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 |
28 | 29 | 30 | 31 |
Sukurta 2013-02-07
Atnaujinta 2013-02-07
Tamašauskas Pranas
Pranas Tamašauskas [1]
Gimė 1878 metais Imbarėje, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje.
Mirė 1951 metų lapkričio 27 dieną Los Angeles (Kalifornija), JAV (1999 m. perlaidotas Kaune, Petrašiūnuose).
Kariškis, JAV lietuvių bendruomenės veikėjas.
1898 m. Sankt Peterburge baigė gimnaziją, 1902 m. – Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Mokydamasis Sankt Peterburge, bendravo ir kurį laiką gyveno viename kambaryje su A. Smetona, būsimuoju Lietuvos prezidentu [1].
Nuo 1902 m. buvo Rygos įgulos karininkas. Dalyvavo lietuvių veikloje, priklausė „Žvaigždės“ ir „Kanklių“ draugijoms. Prasidėjus I pasauliniui karui, 1914 m. būdamas kuopos vadas per Rusijos Pirmosios armijos žygį į Rytprūsius, pasižymėjo kautynėse, buvo sužeistas. Pasveikęs paskirtas bataliono vadu, pakeltas kapitonu. 1915 m. vasario 17 d. per kautynes Augustavo miškuose su visu rusų korpusu pateko į vokiečių nelaisvę, kurioje išbuvo iki 1918 m. gruodžio. Grįžęs į Lietuvą, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas 1-ojo pėstininkų pulko bataliono vadu. 1919 m. vasarį dalyvavo kautynėse prie Alytaus ir Jiezno, kovėsi su bolševikais prie Zarasų ir Kalkūnų. 1920 m. pradžioje perkeltas į Vyriausiąjį štabą. 1920 m. kovo-spalio mėnesiais ir 1920 m. lapkričio-1921 m. rugpjūčio mėnesiais – armijos inspektoriaus padėjėjas. Buvo vertėju prie įvairių karinių misijų ir trumpą laiką Prezidento adjutantu. 1921-1926 m. – 4-ojo pėstininkų pulko vadas. 1926 m. liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės paleistas į atsargą [1].
Prisidėjo prie 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo parengimo ir įvykdymo Panevėžyje. 1926 m. gruodžio 24 d. pašauktas į kariuomenę ir paskirtas I karo apygardos viršininku. Suteikus divizijos generolo laipsnį (1928 m.), 1931-1935 m. buvo 1-osios pėstininkų divizijos vadas. 1935 m. jam suteiktas tuomet aukščiausias generolo laipsnis ir išleistas į pensiją. Kaip savanoris buvo gavęs žemės sklypą Pajuostėje prie Panevėžio. Čia gyvendamas parašė atsiminimus „Mano tarnyba 1 pėstininkų pulke (išspausdinta „Karo archyve VII“, 1936 m.). Bendradarbiavo „Lietuvos aide“ [1].
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dirbo pas ūkininkus Bavarijoje. 1949 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Los Angele, dalyvavo lietuvių veikloje. „Drauge“ spausdino atsiminimus. Lietuvoje buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio (1930 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio (1928 m.) ordinais ir Vyčio kryžiumi, taip pat Čekoslovakijos, Latvijos ir kitų valstybių ordinais bei medaliais [1].
Literatūra ir šaltiniai
- Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, t. 2, p. 373-374. ISBN 5-420-01513-7.